Jaučiuosi tapęs eilinių primityvu, tuo, kuris kalba apie moterį kaip tik apie pasitenkinimo objektą, naudojamą vienkartinę prekę. Pasižiūriu į parduotuvės vitriną. Mat bijau savo veido išraiškos. Tikriausiai liežuvis kaba iki kelių, akys išsprogusios, prakaitas žliaugia. Neduok, Dieve, dar ir kiti pamatys, viską supras. Pirštais užbadys. Apšauks veidmainiu, paleistuviu, šeimos duobkasiu. Dėl visa ko mesteliu žvilgsnį tarp savo kojų. Nusiraminau. Nieko nesimato. O galėtų matytis! (Kiekvienas vyras šito norėtų).
Gerai, o ko ji, ji pati? Paklausė adreso. Tačiau žvelgė į mane kaip į jos gyvenimo svajonių išsipildymą. Nors, regis, lyg ir padori. Tiesa, ta padorumo sąvoka šiais laikais prarado bet kokią tradicinę prasmę. Tiksliau to padorumo flirto aspektas tarp vyro ir moters jiems turint įsipareigojimus kitai pusei. Paėmus bet kurį moters žurnalą, santykių ekspertai vis aiškina, kad flirtas - tai santykių atsinaujinimo būdas, sveiko gyvybingumo injekcija į nusidėvėjusius santykius.
Ačiū jiems už tai. Net geriau pasijutau. Tą akimirką jai kalbant, man kažką jai atsakant, mūsų akių vyzdžiai plėtėsi, tamsėjo, sodrėjo. Mūsų šnervės bandė įkvėpti vienas kito kvapą... Galiausiai nustojome šnekėti. Tiesiog stovėjome prieš vienas kitą kelių centimetrų atstumu. Mačiau jos vis greičiau besikilnojančią krūtinę, šaukiančia mano rankoms „Liesk mane!“.
Jos nuleista ranka gludo ir lietė mano šlaunį. O gal taip nebuvo? Gal ji nieko tokio nedarė? Mano ranka taip pat gludo prie jos šlaunies, bet dabar jau nebesu įsitikinęs ar apie tai tik svajojau, ar taip buvo iš tiesų. Degiau aistros liepsna, kurią kam nors bandant gesinti liepsnočiau dar kaitriau ir vienintelis būdas mane gelbėti būtų mūsų begėdis susiliejimas, susipynimas, paverčiantis mus abu galinga jėga, suteikdama tą galią, dėl kurios niekas pasaulyje mūsų nebūtų atplėšęs nuo vienas kito.
Mačiau jos drėgno liežuvio galiuką lėtai drėkinantį jos putlias lūpas. Buvau įsitikinęs, kad ten, ten drėkinti nieko nereikėjo. Jaučiau jos šlaunų raumenis stangrėjančius nuo įtampos. Žinojau, jaučiau, pagavau ją visomis išgalėmis siekiančią sustabdyti jos syvų srovę, antraip jos baltos, beveik permatomos kelnės toje vietoje būtų sudrėkusios. O gal ji taip spausdama siekė išsiveržimo?
Neliečiant savęs? Tai visiškai įmanoma. Moterims įmanoma. Vyrams ne. Nebent jam penkiolika metų arba susipykęs su žmona nesimylėjo porą metų.
Ji giliai alsavo. Ant jos kaktos spindėjo mažyčiai prakaito lašai. Ji nusišypsojo. Valiūkiškai? Ar kiek pasimetusi? Atidžiai į mane pasižiūrėjo, lyg laukdama iš manęs kažkokio paaiškinimo, pasiaiškinimo, nuraminimo.
Nuraminimo? Pats buvau pasimetęs, prikaustytas prie asfalto. Pritrenktas. Staiga pajutau nesustabdomai artėjančia tiesos akimirką - arba hedonistinė palaima, arba beviltiška praraja į kurią nugarmėjus, virvės niekas nepaduos. Kapstysies pats melo šunkeliais, žemo lygio aktorystės vaidinimais, nevykusiais bandymais režisuoti tolimesnę gyvenimo eigą ir svarbiausia – visomis nežemiškomis galiomis stengsies pamiršti, nuslėpti, ištrinti iš atminties jau nė su kuo nebepalyginamo susitikimo skonį.
Kam man reikalinga tokia laimė? Nebent santykių ekspertai pradės aiškinti, kad ėjimas į kairę ar dešinę kartais nuo karto kaip tik juos sustiprina ir stimuliuoja. Reanimuoja seksualinį apetitą savo antrai pusei. Ir jeigu ta antra pusė su tuo nuoširdžiai sutiks.
Tepasakė, jog jai reikia eiti. Ne „aš noriu eiti“, bet „reikia“ eiti. Manau, ji, kaip ir aš, išgyveno tas pačias mintis, užprogramuotas nuo kūdikystės mūsų pasąmonėje. Jau žinau, kad abu kaltinsime vasaros karštį, pačią vasarą atvėrusią, tiksliau – užvėrusią, drabužių spintos duris.
Išvarė lauk begėdiškai pusnuogius! Lyg ir atiduodama laisvės valiai! Lyg ir leisdama nutrūkti nuo grandinės!
Ji dingo už kampo. Spėjau pagalvoti: „Bet ir žavi ta vasara!“. Taip. Taip ir pagalvojau.
