Neseniai grįžau iš komandiruotės. Oro uoste manęs niekas nelaukė, namie net katinas nepasitiko (dar nebuvau spėjusi susigrąžinti jo iš draugės), o patikrinusi elektroninį paštą aptikau tik šūsnį laiškų, siūlančių pasididinti vyrišką organą (neturiu nei to organo, nei vaikino) ar nusipirkti viagros. Per visą tą savaitę, praleistą svetur, niekam manęs neprireikė, niekas nepasigedo ir nepasiilgo. Įsipylusi martinio įsliuogiau į savo mėgstamą pižamą, pasileidau “Depeche Mode” ir įsitaisiusi ant patogios sofutės pradėjau medituoti.

Tik po keliolikos minučių suvokiau, jog iš šalies atrodau beveik kaip Bridžita Džouns filmo pradžioje. Tik ji maukė raudonąjį vyną ir iš visos širdies graudžiai plėšė “All by myself” (“Visiškai viena”). Viešpatie, nejaugi ir aš pradedu panėšėti į kuoktelėjusią vienišę?

Viena namuose

Jei atvirai, vaikystėje vienatvė problemų nekėlė. Augau be brolių ir seserų, kieme mano amžiaus vaikų nebuvo, tėvai dažnai užtrukdavo arba darbe, arba svečiuose, o katino man niekas dovanoti nė neketino. Todėl dienas, vakarus ir savaitgalius mielai leisdavau su savimi. Atsistojusi prieš veidrodį čiupdavau plaukų šepetį ir dainuodavau.

Vėliau įlįsdavau į mamos papuošalų dėžutę ir susikraudavau rastą lobį ant kaklo, galvos, visų galūnių. Skaitydavau knygas ir įsijausdavau į visų herojų vaidmenis. Žodžiu, tikrai neliūdėjau ir draugijos nesiilgėjau. Atvirai kalbant, visa tai man pradėjo taip patikti, jog netgi laukdavau, kada gi tėvai ir vėl išsiruoš į svečius.

Metams bėgant vienatvės poreikis tik stiprėjo. Net prasidėjus paauglystės audroms noras šėlti su kompanija ateidavo ir praeidavo palyginti greitai: vėl magėjo būti vienai — susirangyti fotelyje, įsijungti serialą ir niekieno netrukdomai pasinerti į išgyvenimus. Kažkurioje knygoje aptikau išmintingą mintį: “Būti suaugusiam, vadinasi, būti vienišam”. Pradėjau didžiuotis savimi: bent šia prasme palyginti anksti įžengiau į suaugusiųjų pasaulį. Sulaukus aštuoniolikos viskas ėmė ir pasikeitė. Mano gyvenime atsirado Jis.

Atskleistas talentas

Nuo to laiko prabėgo net ne keleri, o keliolika metų. Per tą laiką gyvenau ir viena, ir dviese. Buvo metas, kai vienatvė manęs vos nesugraužė. Buvo metas, kai svajojau apie ją kaip apie didžiausią prabangą. Per tą laiką perskaičiau dar daugiau protingų knygų ir pasisėmiau dar daugiau išminties, pavyzdžiui: “Ne tik talentingiems reikia vienatvės — vienatvei irgi reikia talento”. Tada lioviausi kovoti su savo vienišumo jausmu ir ėmiau ugdyti talentą mėgautis juo. Sužinojau apie vienatvę daugybę dalykų ir išmokau su ja gyventi.

Kita vertus, suvokiau, jog vienatvė — tai vieta, kurioje kartais labai malonu pabūti, tačiau pernelyg užsibuvus kenčia nervų sistema. Dar supratau, jog vieniši vakarai būna dvejopi: kai tau nieko nereikia ir kai niekam nereikia tavęs. O svarbiausia — įsitikinau, jog viena ir vieniša — tai dvi visiškai skirtingos sąvokos. Kokia taikli buvo vienos rašytojos frazė: “Mano vienatvė prasideda tavo glėbyje”.

Vaistai sužeistai širdžiai

Esama momentų, kai vienatvė teikia tikrą palaimą. Kai po skausmingų skyrybų nebežinojau, kaip išsikapstyti iš mane apėmusios depresijos, akimirksniu išsiruošiau dešimčiai dienų į pajūrį. Visiškai viena. Jokių mobiliųjų (kad nekiltų pagunda rašyti, kam nereikia), jokių draugių (kad nebūtų kam guostis vėl ir vėl dėl to paties), jokių planų. Tai buvo patys geriausi vaistai mano širdžiai. Dieną tingiai varčiausi paplūdimyje, vakarais ėjau į kavines ir vengiau bet kokių pažinčių. Naktimis garsiai verkiau į pagalvę. Pirmas tris dienas. Vėliau kažkas pasikeitė. Taip pat tingiai varčiausi paplūdimyje, ėjau į kavines, lesinau gulbes parko tvenkinyje. Tik nebeverkiau naktimis.

Taip palengva atėjo supratimas, jog vienatvė gali būti saldi. Net niūriais rudens ir žiemos vakarais. Už lango siaučia pūga, kaukia vėjas, o aš kaip toje kavos reklamoje susirangiusi prieš židinį su šiltu garuojančiu puodeliu rankoje žvelgiu į tamsią naktį. Štai ji — galimybė pabūti su savimi. Ar galėčiau sau tai leisti, jei namuose zuitų vaikai, sofa būtų okupuota Jo ir Jo draugų, o iš televizoriaus ekrano be perstojo riaumotų krepšinio rungtynės?

Apskritai nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi mieste esą slegiami vienatvės. Juk čia reikia dar pasistengti, kad pasijustum vienišas. Akropoliai, europos, bibliotekos, naktiniai telejazz’ai ir dušai, per kuriuos gali SMS susirašinėti su visa Lietuva. O juk mūsų senoliai prieš šimtą metų nė neįsivaizdavo, kaip atrodys televizorius ir kad bus neįmanoma gyventi be Valinsko bei “Kelio į žvaigždes”. Nenuostabu, kad jie kūrė šeimas, gimdė būrius vaikų ir rinkdavosi prie balanos dalytis vietiniais gandais. Tau to nereikia. Gali puikiai leisti laiką ir viena.

Nuo vienatvės nepabėgsi

Ką aš stengiuosi tau pasakyti? Nebijok vienatvės. Kam bijoti to, kas ir taip nuolat su tavimi? Nori nuo jos pabėgti? Yra šimtai būdų. Pavyzdžiui, gali tapti darbomane, vakare turinčia jėgų tik paršliaužti namo ir kristi į lovą. Gali pastoti ir pagimdyti vaiką. Frankas Sinatra kadaise iš vienatvės pradėjo dainuoti. O JAV kino žvaigždutė Lindsay Lohan nuo jos slapstosi naktiniuose klubuose, vis naujų vaikinų glėbiuose ir alkoholio liūne — tik ar pabėga?

Gal dabar tu pagaliau suprasi, kad vienatvė ir vienišumas — du skirtingi dalykai. Vienišumo jausmas visiškai nepriklauso nuo to, su kuo esi, kur esi ir ką veiki. Nes tai — tu pati. Ne, aš nekalbu apie tave, užsivertusią darbais ir bandančią pademonstruoti visam pasauliui, kokia esi svarbi.

Nekalbu ir apie tą tave, kuri ilgesingai žiūrėdama Jam į akis ištaria: “Tik su tavimi nesijaučiu vieniša” (o po kurio laiko apkaltina Jį sugriovus jai gyvenimą). Tu — tai ta pati būtybė, dainuojanti prieš veidrodį, kai niekas nemato. Verkianti naktimis į pagalvę. Kas tave tokią mato? Niekas. Kas tave tokią myli? Niekas. Vadinasi, esi vieniša.

Viena dviese

Sakydami “vieniša moteris” kažkodėl omenyje būtinai turime: “Ji neturi vyro/ vaikino/ yra beviltiška senmergė”. O aš manau, kad galima jaustis vienišai ir šalia vyro. Ir tai reiškia, kad metas jį keisti.

Kaip mąsto vyrai? Jiems vieniša moteris — socialinis statusas. Bet jeigu jie sako “vienišas vyras” — oooo, tai reiškia visiškai ką kita! Pasak jų, ši sąvoka atspindi jų dvasinę būseną. Kai kurie filosofai (be abejo, vyrai) tvirtina, jog tik vienatvė iš vyrų daro vyrus. Meilė? Tai tik laikinas jos paįvairinimas. Moterys? Jos irgi laikinos.

Trumpiau tariant, vyrai įsitikinę, jog jų vienatvė kur kas tauresnė nei moterų, o aš manau, kad visa tai tėra niekingas melas. Ir vyrai, ir moterys vieniši vienodai. Ar gali būti blogiau, nei sėdėti su žmogumi, nesuprantančiu, kokia vieniša tu jautiesi, maža to, klausytis jo aimanų dėl to, koks jis vienišas. Juk tai — aukštasis vienišumo pilotažas. Ne, verčiau jau sėdėsiu su savo pačios vienatve, kurią puikiai pažįstu ir su kuria jau išmokau gyventi. Todėl drąsiai galiu tau sakyti: kai nustosi tikėtis, jog kažkas tiesiog privalo atsirasti tavo gyvenime, uždegti aistrą, prisiekti amžiną meilę ir pažadėti gyventi su tavimi ilgai bei laimingai, štai tada ir pradėsi iš tiesų gyventi. Tikrai ir realiai.

Taigi liaukis gyventi laukimu. Niekas tavęs taip gerai nesupras, nemylės ir nepriims tokios, kokia esi, kaip tu pati. Susigyvenk su vienatve ir greitai suprasi, jog vis rečiau ją beprisimeni. O neprisiminusi ir nebepastebi.