O gaila. Įprastos žaidimo taisyklės tarp mūsų jau nebeveikia. Jos liko už lėktuvo borto. Dabar jaučiamės kaip du vienas kito nepažįstantys žmonės negyvenamoje saloje. Reikia iš naujo mokytis vienas kitam suprantamos kalbos. Atidžiau pasižiūrėti į vienas kito kūno laikyseną, mokytis matyti ženklus ir juos skaityti. Kai kurie likę dviese praranda savitvardą, pasiduoda nelemtam bejėgiškumo jausmui, kai staiga kitame atsiveria visa, ką anksčiau dėl laiko stokos ar įpročio, dėl nuolatinio užimtumo kitais nesinorėjo matyti. Toleruodavai. Dabar jau negali. Nes nėra kur vienas nuo kito pasislėpti.
Tada jie puola skandintis vaivorykštiniuose kokteiliuose viešbučio bare, leidžia sau begėdiškai spoksoti į kitų kūnus. Svajoti kas sau apie kitus. Sugrįžę į savo apartamentus sėdi vienas kito nematydami. Bet kažką daryti reikia. Tačiau tas darymas atsiduria į vaizdus apie kitų kvepiančius, prižiūrėtus kūnus, pabrėžtai išryškinančias formas drabužiais, daugiau atskleidžiančius nei slepiančius.
Jis, užuot pats išsiprausęs, nusiskutęs, kvepiantis, susitvarkęs, pasikeitęs apatinius, net nepabandęs tapti kitokiu, tuojau puola ją ir ganiojasi be perstojo visas dvi savaites.
Visiškai nusispjaudamas į preliudiją, tai yra į tą be galo jautrų žaidimą, kai žingsnis po žingsnio kaitinama atmosfera, kai pats suėjimas virsta ne tikslu, o neišvengiamu rezultatu. Jam suėjimas ir yra tikslas - kuo greičiau jį pasieks, tuo geriau. Jam nesvarbus jos kitoks laiko ir vietos suvokimas, kad ten pas ją vis dar sausa lyg Sacharos dykumoje.
Jo sąmonės nepersmelkia mintis, kad po tiek gyvenimo dviese, jis net nežino jos jautriausių vietų. Niekuomet nekilo mintis jos nei paklausti, nei atsiklausti. Jo bučiniai jau senai tapo mechaniniu bejausmiu veiksmu. Dar gerai, jeigu jis prieš tai išsivalė dantis... Pats jo žaidimas liežuviu abejuose vietose yra niekas kita, kaip bandymas atkartoti kokį pornofilme matytą kadrą tik tuo skirtumu, kad jis pats tai daro viesulo greičiu ir – prie reikalo.
Visiškoje tyloje. Nei vienas garsas ar žodis nepalieka jo lūpų. Vienu žodžiu, jis tiesiog nebesugeba atsikratyti įpročio pavargus po visų darbu, vaikų ir įtampų staigiai prišokus išsilieti, išlieti ir – užmigti.
Ji taip pat įsisukusi į uždarą voverės ratą. Laukdama „to paties per tą patį“, eilinį kartą tampa pripučiama, viskam pasiruošusi lėlė, nesvarbu kaip, kad tik greičiau viską prastumti. Ji pati jau senai praradusi savigarbą, todėl jai nerūpi nuosavo kūno raukšlės ir raukšlelės.... Ji prausiasi gal kas keturioliktą dieną, kaskart užsimaudama tas pačias kelnaites. Jau nekalbant apie susipainiojusius plaukų kuokštus, nemačiusius žirklių mažiausiai metus.
Paskui piktinasi, kodėl jis jai tos vietos burna neliečia. Bodėdamasi savo vyro kūno, ji būtinai ką nors jam pagiežingai prikiš apie jo trūkumus. Ir ne vieną kartą. Nuo ko jam pradings pasitikėjimas savimi – pats tiesiausias kelias į vienintelio draugo tarp kojų išdavystę. Apie kokį orgazmą tokiu atveju gali ji svajoti?
Bandydama nors kiek pasitenkinti, ji pasigriebia už jo jau senokai negyvo džiaugsmo, lyg už pavarų rankenos, be jokio supratimo, kaip su juo elgtis. Todėl tampo šen bei ten. Net ir galingas kentauro reikalas nuo tokio elgesio tuojau būtų paralyžuotas! Pačios akimirkos metu tyli lyg kankinama Marytė Melnikaitė. Matyt, palikusi savo kūną likimo valiai, kur nors kitur sielą gaivina.
Į smegenis įaugusių įpročių sunku atsikratyti. Ir visą tai išryškėja palikus dviese be jokių pasiteisinimo galimybių. Žinoma, tai blogiausias variantas. Geresnis yra sėdėti kur nors paunksmėje po palme kas sau su knyga rankoje. Kalbėti apie paliktus už keleto tūkstančių kilometrų vaikus, namus.
Stebėti akies krašteliu kits kitą. Bandydami atsakyti į klausimą: „Kaip aš taip galėjau įstrigti? Su tokiu žmogumi?“. Gvildenant šiuos klausimus, taip tos dvi savaitės ir praeina.
Ačiū Dievui! Pagaliau mūsų akyse pasirodo tikras pasitenkinimas gyvenimu. Pagaliau grįžtame namo! Apsikabiname su ašaromis akyse. Juk grįžtame atsiduoti senoms, gerai išbandytoms žaidimo taisyklėms. Ruošiame namiškiams visą paketą nepaprastų įspūdžių! Apibėgame lankomiausias turistų vietas, prifilmuojame, prisifotografuojame, visur laimingai šypsodamiesi. Lėktuve susėdę paimame viens kitą už rankų ir meiliai žiūrėdami į akis, giliai visa siela atsipučiam.
