Su 42 metų Franciu Beču 29 metų kaunietė I.Zenkevičiūtė susipažino per dailiojo čiuožimo varžybas. Francis - profesionalus stomatologas, tačiau jo aistra - čiuožimas, hobis - teisėjavimas dailiojo čiuožimo varžybose.
Su Ingrida kalbėjomės Paryžiaus centre įrengtame senoviniame penkių kambarių bute, o jos gyvenimo draugas tuo metu teisėjavo pasaulio dailiojo čiuožimo mėgėjų čempionate Vokietijoje.
“Ne paslaptis, kad dailiajame čiuožime dauguma Vakarų šalių vyrų - homoseksualai, - įsitaisiusi ant aukštos kėdės virtuvėje šyptelėjo Ingrida. - Tai bene antra pagal populiarumą jų pasirenkama sporto šaka. Ir Paryžiuje nemažai žavių vyrų - gėjai.”
Prisiminusi pirmuosius prancūzų kalbos žodžius, kaunietė prunkšteli. Pirmąją pažinties dieną beveik 2 metrų ūgio paryžiečiui ji pasakė Lietuvoje puikiai žinomų prancūzų dainų pavadinimus: “Voyage, voyage” (“Kelionė, kelionė”) ir “Voulez vous coucher avec moi” (“Aš noriu su tavimi permiegoti”).
“Žinau svarbiausius žodžius bendraujant su vyru”, - išgirdusi dainų pavadinimų vertimą į anglų kalbą kvatojosi Ingrida, su Franciu bendraujanti ir angliškai, ir prancūziškai.
Pagalvojo, kad atsinešė lėlę
“Man svarbu ne tik rezultatas, bet ir procesas, tikslo siekimas”, - apie Lietuvos čempionės titulus kalbėjo moteris.
Įsimintiniausias jos karjeros įvykis - sūnus Tautvydas. Per parodomąsias varžybas ketverių mėnesių sūnų ji atsinešė į persirengimo kambarį. Triukšmaujančius čiuožėjus jauna mama subarė prašydama neprikelti miegančio kūdikio.
“Mes galvojome, kad tai - lėlė”, - stebėjosi apstulbę sportininkai. O Ingrida prisipažino, kad nučiuožusi du ratus galvojo, jog mirs nuo išsekimo.
“Vos laikiausi, tačiau turėjau tikslą, - praėjus dviem mėnesiams po gimdymo Ingrida pradėjo intensyviai treniruotis, dar po dviejų dalyvavo parodomosiose varžybose, mokėsi tuometiniame KKI, lankė vairavimo kursus. - Nesuprantu, kai žmonės dejuoja sakydami, kad niekur nespėja. Dėl savo svajonės gali kai ko atsisakyti ar net paaukoti”.
Jauniausiai mokinei - dveji metukai
Didžiausia jos svajonė - dabar 9 metų sūnų Tautvydą išauginti geru žmogumi. Kitos ji neturi, tai - tik kasdien, kas mėnesį, kas metus kylantys laikini norai.
“Nesvarbu, ar sūnus bus garsus sportininkas, ar mokslininkas, svarbu, kad būtų geras žmogus, - puikiai lietuviškai, taip pat angliškai bei prancūziškai kalbantis Tautvydas žaidžia puolėju Paryžiaus “Francais Volant” ledo ritulio komandoje ir treniruojasi žinomuose “Bercy” ledo rūmuose. - O aš stengiuosi gyventi taip, kad nesigailėčiau kažko nepadariusi. Žinoma, reikia mąstyti ne kiaura puodyne.”
Prieš dvejus metus iš Lietuvos išvykusi I.Zenkevičiūtė užsienyje moko vaikus dailiojo čiuožimo. Iš pradžių - Norvegijos naftininkų miestelyje Stelangeryje, dabar - pagrindiniame Paryžiaus dailiojo čiuožimo klube, kuris rengia sportininkus olimpinėms varžyboms.
“Vaikų tėvams sakau, kad mano tikslas - ne ugdyti sportininkus, o charakterį. Jei vaikai nebijos pralaimėti, išmoks laimėti. Ir stengiuosi, kad jie ne tik išmoktų čiuožti, bet įsimylėtų šią sporto šaką”, - prisiminusi jauniausią savo mokinę, Ingrida šyptelėja: jai tebuvo 2 metukai. Ant ledo ji išmoko ir čiuožti, ir vaikščioti.
Nuo paauglystės į užsienį važinėjusi mergina žinomą trenerę Liliją Vanagienę vadina savo antrąja mama: “Ji mokė ne tik sporto, bet ir etikos. Su ja praleidau daugiau laiko nei su tėvais.”
Vestuvėse - nė taurės šampano
Savo vestuvių dieną (po keliolikos dienų jai turėjo sukakti 18 metų) Ingrida negalėjo išgerti nė taurės šampano: prieš ją sėdėjo trenerė Lilija. Kitą dieną joms reikėjo skristi į varžybas Izraelyje.
“Mergos, duokite man nors parūkyti, - per vestuves tualete savo pamergių ji paprašė cigaretės. Tačiau kitą dieną į Izraelį neišskrido dėl netinkamų oro sąlygų ir taksi grįžo į Kauną toliau švęsti... savo vestuvių. - Visgi skrisdamos lėktuve ankstyvą rytą mes su trenere išgėrėme po taurę šampano.”
Tą naktį I.Zenkevičiūtė susapnavo, kad bus trylikta. Sapnas išsipildė - ji užėmė lietuviams čiuožėjams aukštą tryliktą vietą.
Ingrida ir dabar pamena salėje su automatais sėdinčias moteris bei pro langą matytą tanką besisukančiu vamzdžiu. Organizatoriai nuramino, kad varžybų metu tarp izraeliečių ir palestiniečių pasirašytos taikos paliaubos. Kitą dieną apsilankiusi prie Raudų sienos ji parašė ir įkišo tarp akmenų raštelį.
“Aš noriu, kad pasaulyje būtų taika, - ano savo noro nesigėdija kaunietė. - Ir dabar manau, kad pasaulis netaps geresnis, jei galvosime tik apie save ar apie kaimyną.”
Apie pirmąjį vyrą daug nepasakojo
“Savo mąstysena peraugau savo vyrą, mes gyvenome kitose planetose, - I.Zenkevičiūtė nenorėjo daug kalbėti apie skyrybas ir pirmojo vyro užsiėmimą. - Manau, reikėtų uždrausti labai ankstyvas santuokas. Žmonės turi subręsti, suformuoti savo mąstyseną.”
Tačiau ji sutiktų pakartoti savo gyvenimą, džiaugiasi nuostabiu ir vis dar dievinančiu Lietuvą sūnumi.
“Labai myliu senelius, Lietuvą, “Žalgirį”, - žiba devynmečio akys. Tautvydas iš plastilino ir net guminukų “Haribo” dėlioja Lietuvos vėliavą, bet kai juos valgo, nenorėdamas įžeisti vėliavos, spalvas sukeičia vietomis.
Kodėl išvyko iš Lietuvos? Sportas, pripažįsta Ingrida, ją dusino. Vakaruose ji galėjo save realizuoti.
“Norvegijoje labai nepatiko, nuobodu, vaikai iki 11 metų negali dalyvauti varžybose, jie auginami kaip paukšteliai narveliuose, - juokiasi. - Vaiką, žinant, koks dabar gyvenimo tempas, reikia mokyti ir pralaimėti. Nes pirmasis pralaimėjimas jį gali sužlugdyti.”
Paryžių myli 6 valandą ryto
Paryžius iš pradžių ją nervino spūstimis, beprotišku eismu. Tiesa, ji jau įprato savo mėgstamiausios, geltonos, spalvos “Mazda” sukti ratus brangiame Paryžiaus rajone miesto centre ir ieškoti vietos sustoti netoli namų.
“Nerasdama vietos automobiliui iš pradžių vos tramdydavau ašaras”, - prisipažįsta Ingrida. Teisėjų seminare jos sutiktas mylimasis prancūzas ramino: tai Paryžiuje įprasta. Ten įprasta ir vakarais restorane sulaukti padavėjų atsisakymo aptarnauti, jei užsisakys pernelyg mažai maisto ar tik norės išgerti puodelį kavos.
Labiausiai Ingrida myli Paryžių 6 valandą ryto, kai ką tik išvalytose gatvėse ramu ir dar nėra daug žmonių.
“Grįžusi į Lietuvą jaučiu kultūrų skirtumus: Paryžiuje vaikai nesikeikia, vyrai atidaro moterims duris, vaikas, norėdamas pakilti nuo stalo, privalo atsiklausti tėvų leidimo, nes jis turi mokytis ir dalyvauti suaugusiųjų pokalbyje. Tačiau mano namai buvo ir yra Lietuva, todėl save laikau tik migrante. Tačiau būtų kvaila neišnaudoti galimybės pagyventi Paryžiuje.”
Geriau čiuožimas nei futbolas
“Jis manęs net į virtuvę neįleidžia, - juokiasi ir giria puikiai valgį gaminantį savo mylimąjį Francį. - Mes vakarieniaujame prie žvakių šviesos, dažnai - prie židinio.”
Kiekviename penkių kambarių bute - židinys. Senoviniame bute su didelėmis dvigubomis durimis - daugybė daiktų, tai būdinga daugeliui prancūzų. Tačiau per vienintelį namuose televizorių dažniausiai žiūrimas ne pasaulio futbolo čempionatas, o dailiojo čiuožimo varžybos.
“Žiūrėdami varžybas, vertindami teisėjus mes daug ginčijamės, - mylimojo stomatologo pagražintais dantimis šypsosi Ingrida. - Jis - tipiškas sportininkas. Atkakliai siekiantis savo tikslo, kokia buvau ir aš.”
Nenorėjusi atvirauti apie savo aistringą meilę, kai paskui mylimą žmogų važiuodavo tūkstančius kilometrų, Ingrida dabar tiki protinga, bet ne akla meile.
Gali sau leisti gyventi centre
Jauna moteris nesidrovi pasakyti, kad su vokiete išsiskyręs, tris vaikus turintis Francis - gerai uždirbantis vyras. Jie gali leisti sau gyventi miesto centre, vos kelios minutės pėsčiomis nuo Eliziejaus laukų bei įspūdingai įrengtos “Louis Vuitton” bei kitų prabangių “Armani”, “Gucci”, “Prada”, “Valentino”, “Dior” parduotuvių.
“Aš neperku “Chanel” kostiumėlių, - Ingrida tikina, kai jai daug svarbiau per mėnesį sumokėti apie 1000 eurų už sūnaus mokslus. - Mes leidžiame labai daug pamatyti sau tai, kas susiję su mūsų profesija. Dažnai vykstame pailsėti į Kanus, ten turime butą. Bet svarbiausia, mes randame bendrą kalbą ir jis myli mano sūnų.”
Patriotu savo sūnų vadinanti trenerė skatina jį skaityti lietuviškas knygas: per savaitę Tautvydas gauna 5 eurus už perskaitytas lietuviškas pasakas.
“Skatinti reikia, nes jam tenka labai daug ir sunkiai mokytis, - mama dažnai padeda sūnui į mokyklą nunešti kuprinę, kuri neretai sveria daugiau nei 10 kilogramų. - Tačiau jis prancūzams visada didžiuodamasis sako, kad yra lietuvis.”
Žadina net trys žadintuvai
Kaunietė dabar kvatojasi prisiminusi, kai slidinėdami Albervilyje sumaišė trasas ir tik antrą kartą atsistojusi ant slidžių su sūnumi pateko į olimpinę, juodąją, trasą.
“Čiuožiame žemyn, krentame, sūnus verkia, vos tramdau baimę ir jam sakau: ten apačioje baras, tad galvok apie jį ir žiūrėk į jį”, - ramino mama.
Greitu tempu gyvenanti moteris dažnai gulasi 2-3 valandą, o keliasi septintą. Iš pradžių skamba vienas žadintuvas, po penkių minučių - kitas ir galiausiai - trečias.
Per 20 minučių susiruošusi ji veža sūnų į mokyklą ir po to 20 kilometrų atstumą iki darbo dažnai įveikia tik per pusantros-dvi valandas.
Galbūt dėl miego stokos ji ir Francis kartais būna išsiblaškę. Būna, kad išvykdami į kelionę gatvėje palieka lagaminą. Tiesa, po valandos grįžę randa jį toje pačioje vietoje.
Stilingi, bet paviršutiniški ir įžūlūs
Paryžiečiai? “Vienas už kitą skaniau kvepiantys, tvarkingi, stilingi, dažnai kostiumuoti, įžūlūs ir nevengiantys akių kontakto, flirto. Bet kartais ir paviršutiniški, pernelyg temperamentingi, save išaukštinantys, be to, tarp jų nemažai gėjų”, - trumpais žodžiais Paryžiaus vyrus apibūdina Ingrida.
Dailiojo čiuožimo čempionė, trenerė ir teisėja užsisvajoja kalbėdama apie meilę ir prisipažįsta, kad vis dar neatrado, kaip apibūdinti meilę.
Meilės miestu vadinamas Paryžius privertė ją pamėgti gundantį apatinį trikotažą. Jauna moteris turi labai daug gražių apatinių, tai - viena jos silpnybių. Kuklindamasi pripažįsta, kad dar nesulaukusi šešiolikos ji nusipirko jai patikusią “La Perla” liemenėlę.
“Tačiau tai - tik gražūs daiktai. Yra daug svarbesnių dalykų. Esu įsitikinusi, kad mes neturime teisės pykti ant Dievo, jog jis iš mūsų kažką atėmė, o privalome dėkoti, kad davė kažką gero. Tam, kad nepamirštume to, ką turime ar turėjome gero”.
Ji neseniai suvokė, kad gimė ne dėl sporto, ne dėl vyro, ne dėl vaiko: “Šiame pasaulyje gimiau dėl savęs.”
Ateities ji jau neplanuoja. Patikslina: po kai kurių planuotų ir į šipulius subyrėjusių įvykių. Todėl paklausta, ar ji liks gyventi Paryžiuje, tik purto pečiais: “Nežinau. Nes aš nežinau, kas bus rytoj.”
