Meno vertė – nesuvokiama
Meno kūrinių pardavimu mūsų mieste verčiasi tik tikri šios srities entuziastai ir mylėtojai. O ir tie skaičiuodami savo verslo pelną stengiasi užsimerkti. Jei ir nebankrutoja, tai, galima sakyti, „dirba iš idėjos“.
Iš nepelningos Panevėžio meno rinkos dar neseniai pasitraukė parduotuvė „Sėnoja“. Meno kūrinius pardavinėjusios įmonės savininkė Rūta Taučkienė „Senvagei“ tvirtino nesulaukusi pirkėjų dėmesio: „Mūsų žmonėms meno nereikia. Jų požiūris į šią prekę tiesiog juokingas. Kai dar dirbome, ateidavo ir tokių, kurie prašydavo trijų metrų pločio ir tiek pat ilgio paveikslo už šimtą litų“.
Vieno kvadratinio metro profesionalaus menininko darbą sostinės ir kitų didžiųjų miestų meno galerijoje be trijų tūkstančių litų nelabai ir paimsi. Panevėžyje kainos mažesnės – čia tokį pat kūrinį galima įsigyti trigubai pigiau.
„Panevėžiečiams atrodo, kad meno kūrinį galima nusipirkti už tiek pat, kiek kainuoja kilogramas dešros“, – kraštiečių meno vertės suvokimu stebėjosi ir Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.
Nors jos vadovaujamoje įstaigoje žmonės ne tik gali aplankyti įvairias parodas, bet ir vieną kitą darbą įsigyti, gausiais pirkėjais vadovė negali pasigirti.
Stengdamasi pakeisti lankytojų požiūrį į meno kūrinių kainas, J.Lebednykienė įvertina galerijoje eksponuojamus darbus ir nurodo konkrečią jų vertę. Kaip pavyzdį vadovė pateikė keramikos kolekciją, jos vienas dirbinys kainuoja 25 tūkstančius litų.
„Savo eksponatus įkainojame tam, kad žmonėms taptų aiški meno vertė. Jie paprastai nori visko dovanai ir meno kūriniui pasirengę išleisti ne daugiau kaip 200 litų. Tačiau mūsų darbai kainuoja nuo 2 iki 10 tūkstančių litų“, – tvirtino J.Lebednykienė.
Nuoga buitis
Tokios kainos, pasak J.Lebednykienės, gal ir didokos paprastam valstybės tarnautojui, tačiau Panevėžyje juk nestinga turtingų verslininkų. Jų biudžeto, pasak Dailės galerijos direktorės, vienas kitas paveikslas ar skulptūras tikrai nenustekentų.
Tačiau bėda, J.Labednykienės nuomone, ta, kad „naujieji lietuviai“ neturi gero skonio. Turtuolius labiau domina mėgėjiškas menas nei profesionalaus menininko kūriniai.
„Skonį reikia išugdyti. Jei žmogus niekada nesimokė šioje srityje, yra nemažai specialistų ir jie gali suteikti pagalbą renkantis tikrai vertingą darbą“, – tvirtino „Senvagės“ pašnekovė.
Profesionalias konsultacijas teikia bet kurios meno galerijos atstovas Lietuvoje. Pagalbos ranką pasiruošusi ištiesti ir pati J.Lebednykienė.
Verslininkų skoniu nusivylęs ir meniškos sielos panevėžietis Sigitas Stankūnas: „Nors mūsų krašte itin atgijo statybos, kurdami savo būsto interjerą turtingi žmonės renkasi „nuogą“ buitį: gražiai nudažytas sienas, brangius baldus ir aparatūrą“.
Profesionalaus meno kūrinio, pasak menininko, šiuolaikiniame būste nepasigendama.
Menas – miręs
„Menas Panevėžyje – miręs“, – kaip kirviu nukirto S.Stankūnas, paklaustas, ar panevėžiečiai dažnai apsiperka prieš metus įkurtoje jo „Meno namų“ galerijoje.
Įspūdingai įrengtose patalpose savo paveikslus ir kitus darbus eksponuoja ne vienas Panevėžio menininkas. Tačiau daugelis jų kūrinių grįžta pas autorius.
Iš šios galerijos nupirktus meno dirbinius S.Stankūnas ir ant rankų pirštų galėtų suskaičiuoti. „Menininkai miestui nereikalingi – žmonės nenori pirkti jų darbų. Jiems verčiau įsigyti naujus batus už tūkstantį litų, nei tiek pat pinigų skirti paveikslui. Kai ką nors pasiūlai lankytojui, jis dažnai susidomi, bet kai prasideda kalba apie pinigus, ima ieškoti trūkumų – tai jam paveikslo spalva prie sienų nedera, tai dydis nebetinka“, – apie prekybą kalbėjo S.Stankūnas.
„Jei ne savame name dirbčiau, tai visa mano veikla – meno vakarai, parodos ir prekyba – būtų grynas nuostolis. Viskas kainuoja, o gauti rezultatai minusiniai“, – pridūrė pašnekovas.
Menas šildo
S.Stankūno teigimu, dabar meno kūriniais net ir valstybinės įstaigos nebepuošiamos. Paveikslų vyriškis pasigenda ant niūrių ligoninės sienų, pigiomis reprodukcijomis išpuoštas nereto miesto valdininko darbo kabinetas.
„Jei kaba, tai koks nors neskoningas darbas. Šiais laikais knygos perkamos pagal viršelius, o paveikslai – pagal rėmelius“, – pabrėžė S.Stankūnas.
Pasak menininko, žmonėms reikia duoti prisiliesti prie meno – paaiškinti, kas gražu, o kas ne. Būstas be meno, jo įsitikinimu, šaltas ir nesavas.
Pats S.Stankūnas pasakojo savo namų interjerą kūręs ilgus metus, nes grožio ir estetikos savo buičiai reikia ieškoti visą gyvenimą.
Stankūnų šeima per metus stengiasi nusipirkti bent jau kelis meno dirbinius: „Pastarąjį kartą už 500 litų nusipirkau dailininkės Astos Keraitienės paveikslą iš jos Panevėžyje surengtos parodos. Mūsų mieste buvau vienintelis jos pirkėjas“.
Vos pragyvena
Žinodamas tokią situaciją savam krašte S.Stankūnas stebisi, kaip meno atstovai dar nenuleidžia rankų. Senieji menininkai, anot jo, šiaip ne taip dar pragyvena, tačiau jauniems žmonėms itin sunku prasimušti.
„Aš ir pats jau kiek metų negaliu sau leisti atostogų. Tačiau visiškai nežlugti man leidžia gerų draugų ratas, kuriems menas itin brangus“, – apie nelengvą savo kelią kalbėjo panevėžietis. Bendromis jėgomis miesto menininkai ir „Meno namų“ šeimininkas bando kelti Panevėžio kultūros lygį. Tačiau ne iš vieno kolegos pašnekovui tenka išgirsti tylų skundą ar pasidejavimą apie menką uždarbį ir sunkią finansinę situaciją šeimoje.
Net ir tokie grandai kaip skulptorius Juozas Lebednykas, pasak S.Stankūno, Panevėžyje jaučiasi niekam nereikalingi. „Meno namuose“ šio menininko eksponuojamus darbus pirkėjai sutiktų įsigyti tik už 300 litų, nors vien jų gamybai reikalingoms medžiagoms autorius išleido apie 500 litų.
Dar turi vilties
Pats skulptorius pasakojo, kad daugiausia savo darbus parduoda Vilniaus ir Kauno komercinėse galerijose. Panevėžio pirkėjai jį susiranda tiesiog dirbtuvėse, tačiau čia ateina tik profesionalų skonį turintys žmonės. Klientų savam krašte nėra daug.
„Meno šiais laikais retas pasigenda. Dauguma dar nesuvokia, kad tik juo galima praturtinti buitį“, – tikino J.Lebednykas.
Kaip teigė pašnekovas, užsidirbti iš šio amato – labai sunku: „Galą su galu dar suduriam. Galima sakyti, duonai pinigų užtenka, bet pyragui jau reikia skaičiuoti“.
Didžiąją dalį parduoto dirbinio pelno J.Lebednykas skiria savo tolesnei kūrybai. Mat jo pasirinkta meno rūšis labai brangiai atsieina. Norint ką nors padaryti, reikia nemažai pakloti už bronzą, akmenį ar kitas medžiagas.
Tačiau žvelgdamas į ateitį menininkas nėra pesimistas. Jis tikisi, kad prasidėjus statybų bumui žmonės norės savo būstus papuošti gražiais meno kūriniais.
Akimirkos pirkinys
Nors kalbinti pašnekovai lyg susitarę tvirtino, kad panevėžiečiams jų paslaugų nereikia, vieną kitą meno mylėtoją jie prisiminė. Didelių pagyrimų, pasak menininkų, verta Upytėje gyvenanti Kartanų šeima. Vos ne meno galeriją savo namuose įsirengusi Panevėžio centrinio turgaus direktorė ir „Tau, žemdirby“ turgaus savininkė Aldona Janavičienė.
„Esu impulsyvi moteris, man menas nėra prognozuojamas reiškinys“, – „Senvagei“ teikė pastaroji meno mylėtoja.
Paveikslą namams ar skulptūrą sodybai A.Janavičienė perka vos tik jį išvydusi: „Jei pamatau man patinkantį daiktą, iš karto nusprendžiu, kad man jo reikia“.
Tokios akimirkos, pasak moters, ją gali užpulti bet kada. Kartais verslininkė per pusmetį meno pirkiniams gali išleisti iki dešimties tūkstančių litų, bet būna ir toks laikotarpis, kai ir per dvejus metus nieko neranda.
Tačiau nereikia manyti, kad ši moteris pasiduoda vien jausmams. A.Janavičienė labai ilgai ugdė savo skonį ir supratimą apie kūrybą. Ji niekada nepraleidžia progos apsilankyti menininkų parodose, domisi šia sritimi skaitydama knygas.
„Man nėra svarbu, kaip nudažytos sienos, man svarbiausia – kas ant jų kaba“, – pabrėžė pašnekovė.
Įkalba nusipirkti
Kiek savo namuose turi paveikslų, verslininkė jau nebelabai ir suskaičiuoja. Jos būste kaba ir vienas kitas panevėžiečio darbas. Tačiau į savo kraštiečius moteris žvelgia labai kritiškai: „Panevėžiečių paveikslus perku daugiau iš pagarbos jiems, ypač taip stengiuosi paskatinti jaunus menininkus. Nors jų darbai nėra tokio aukšto lygio, reikia atiduoti ir tokią duoklę“.
A.Janavičienė „Senvagei“ prisipažino, kad nusipirkti kraštiečio kūrinį ją paragina draugai menininkai. „Meno namų“ vadovas S.Stankūnas šią įnoringą pirkėją net ir į parodas Vilniaus galerijoje kviečia, kad įrodytų, jog mūsiškių darbai niekuo neprastesni nei sostinės atstovų. „Būna, stovime prie vieno paveikslo, analizuojam jį, lyginam su panevėžiečių kūryba“, – apie draugų įtaką pasakojo verslininkė.
Tačiau vienos pradedančios menininkės iš Panevėžio kūryba itin džiugina A.Janavičienę. Su didžiuliu pasididžiavimu ji savo namus papuošia anūkės Ievos paveikslais. Mergaitė, pasak močiutės, paveldėjo jos gyslelę menui ir savo talentu lenkia ne vieną profesionalų menininką.
