Nusileidus nuo politikos prie žmogaus fiziologijos, pamatysime, kad žemdirbiai ir darbininkai emocijas reikšdavo tiesiogiai: judesiu, žodžiu, garsu ir veiksmu. Ir visa tai vykdavo socializuotai, t.y. su žmonėmis.
Nemaža dalis mūsų dirba ne žemę, ne su staklėmis, o su klientais. Čia per daug nepadainuosi, nepastreikuosi, o turi šypsotis, suprasti kliento pretenzijas bei operatyviai vykdyti jo įgeidžius. Namuose mūsų laukia žmonės, pasiilgę to paties.
Poilsiui ir atsipalaidavimui dažnam mūsų žmogui jau antroje kartoje egzistuoja dvi pasyvaus poilsio rūšys:
Alkoholiniai gėrimai;
Televiziniai bei kompiuteriniai reginiai .
Ir dvi aktyvaus:
Sportas, žvejyba ir medžioklė;
Sodas ir pirtis.
Atkreipkime dėmesį, kad šios poilsio rūšys su retomis išimtimis yra individualios. Žinoma, kai kurie vyrai susitinka su kitais vyrais išgerti, palošti ar pažaisti krepšinį, pokerį ar futbolą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau seni draugai kažkur dingsta, ir tik per nemirtingą rusų komediją „Likimo ironija” kasmet vis dar skamba frazė: „Mūsų su draugais tradicija - per kiekvienus Naujuosius metus eiti į pirtį”.
Ne, dažnas dirba sode, statosi namą, žiūri televizorių ir paslapčia geria - vienas. VIENAS!
Kas tuomet atsitinka jo jausmams?
Žinoma, anksčiau ar vėliau taip dirbantis ir taip besiilsintis žmogus pajunta: viduje susikaupė ne tik nuovargio, bet ir jausmų kamuolys. Iš jų dažniausi - pyktis ant žmonių ir apatiškai-nerimastinga nuotaika. Kartais labiau apatiška. Kartais labiau nerimastinga. Dažnai irzli. Vadovui šios nuotaikos neparodysi. Ant klientų jos neišliesi. Jie nekalti. Turi valdytis, ir po truputį tampi besišypsančiu robotu. Jis negyvas, bet imituoja gyvybę. Tuomet eini namo.
Sėdint prie televizoriaus su alaus bokalu atsijungti kuriam laikui pavyksta, tačiau pailsėti - niekaip. Pagyvėji nebent tapęs alkoholiku. Tačiau ilgainiui alkoholis nebekelia nuotaikos, o televiziniai šou atsibosta. Pavargsti dar labiau ir peršti akis.
Judėdamas sode, sporto salėje, baseine ar miške pailsi žymiai geriau.Tačiau su liūdesiu, nerimu ir pykčiu ne visuomet ten nueisi - jie tarsi paralyžiuoja smegenis ir vis tiek lieka su tavimi. O tu lieki su jais namuose. Kai kas, pajutęs šeimyninio gyvenimo monotoniją, instinktyviai ieško naujo žmogaus. Su juo turi sumažėti apatija, atgimti gyvenimo džiaugsmas arba bent sukilti geismas. Tiesa, už tai teks sumokėti didelę kainą - šeimos narių pasitikėjimą ir sąžinės ramybę.
O ką jei atsinešime tuos užblokuotus jausmus namo ir išreiškime juos?
Dažnas taip ir daro. Grįžta namo pavargęs tėvelis, o čia dukra lipa ant kelių: paskaityk knygutę. Arba sūnus: pažiūrėk, ką nupiešiau. Ką daryti tėveliui? Jūs gi nepatarsite jam apsiverkti ir pasakyti vaikams, kad gyvenimas nemielas. Rūsčiu tonu nuvarys jis visus į lovą ir dar prikibs, kodėl pamokos neparuoštos. Grįžta namo pavargusi mama, o čia vyras vakarienės neparuošė, nes tikėjosi to paties iš žmonos. Ir dar vyras su pretenzija: kodėl, klausia, nenupirkai to, ko prašiau. Žmonai kyla nuoskauda. Žinoma, galima nueiti į kavinę, tik ką daryti kavinėje su savo nuoskauda? Pykti ant vyro ir aiškinti santykius? Šaukti ant vėluojančio padavėjo? Burnoti ant politikų?
Štai ką galima daryti. Galima susipykti girdint visai kavinei, kiek išgerti, po to sėsti už vairo ir staigiai pavažiavus atsitrenkti į lėčiau važiuojančio automobilio užpakalį. O po to supykti ant to kito vairuotojo, nes aišku, kad jis pats kaltas, ir laukti policijos. Nemaža mūsų dalis renkasi tokią saviraišką.
Tai ką daryti? Kaip paaiškinti vyrui, kad gyvenimas nemielas? Surizikuosi - jis paklaus: tai, kaip supratau, aš tau nemielas? Tai ko tau trūksta?
O trūksta labai paprasto dalyko:
Galimybės paverkti, parėkauti, nusikeikti;
Galimybės intensyviai pajudėti;
Galimybės atsikvėpti.
Todėl anksčiau ar vėliau žmonės atranda: be darbo ir namų jiems reikalingas „trečiasis taškas”. Vieta, kur galima nusimesti kaukę. Kur gali pašokinėti, paurgzti. Jei nepatinka - bent padainuoti ir pašokti. Arba pasiboksuoti su kitu. Arba paverkti ir išsakyti, ką manai, psichoterapinėje grupėje.
Ši vieta - tai ypatinga erdvė, kurioje mes tampame gyvesni. Nes kaip kapitalas besistengtų, vis dėlto jam reikalingi ne robotai, o gyvi žmonės. Robotai lengvai genda. Gyvi žmonės rentabilesni.
