Tarkime, jūs įsimylėjote žmogų, draugaujate su juo. Jums kartu gera. Po to kažkaip nusprendžiate tuoktis. Bet juk tuo lemiamu momentu niekas nesako: žinai, siūlau tau už manęs tekėti dėl sekso. Galima ir per veidą gauti. Ir niekad nepasigirsta iš parko suoliuko: klausyk, vesk mane, kad aš bučiau materialiai aprūpinta. Niekas į tokį pasiūlymą neatsilieps. Taigi, santuokos motyvai, kokie jie bebūtų, dažniausiai yra giliai paslėpti ir nuo svetimų, ir nuo savo paties ausų.

Taip pat nėra lengva paaiškinti, kodėl žmonės skiriasi. Tiesiog gyvenimas kartu pasidaro toks, kad sutuoktinis ima kelti pyktį, suirzimą arba abejingumą. Kartais vienam atsiranda pažeminimo jausmas - ypač, kai sutuoktinis geria ar būna neištikimas, kelia pavydo scenas ar mušasi. Tačiau juk tai vaikiška pasakyti: “aš su juo skiriuosi, nes jis mušasi”. Ar: “aš su ja nebegyvensiu, nes ji turi kitą”. Tai jau veikiau pasekmės, o ne motyvai.

Todėl nėra lengva iš tikrųjų suprasti, kas gi ten vyko toje santuokoje. Išvada: žmonės nežino nei savo santuokos, nei savo skyrybų motyvų. Jie juos sugalvoja. Sukuria formuluotę. Tarkime: “nesutapo mūsų charakteriai”. Arba ”ji vaikščiojo pas kitus”. Arba ”jis buvo alkoholikas”.

Šios formuluotės tampa gyvenimo mitais ir metams bėgant apauga vis įdomesnėmis aplinkybėmis. Galų gale jos virsta epu ir yra pasakojamos iš kartos į kartą: “mūsų prosenelė labai prosenelį mylėjo, bet jis buvo alkoholikas”, arba “senelis labai mylėjo močiutę, bet ji vaikščiodavo pas kitus vyrus” ir t.t. Mite vienas iš asmenų įgyja vos ne herojišką aureolę, o kitas tampa mitologiniu piktadariu.

O dabar imkime tarpinį variantą: žmonės emociškai ir seksualiai yra išsiskyrę, tačiau gyvena kartu. Tai reiškia, jog jie nepaduoda skyrybų pareiškimų ir nedalina turto per teismą. Tiesa sakant, abi šios procedūros yra ganėtinai nemalonios, ir šiuos žmones galima vien dėl to suprasti. Tačiau kaip paaiškinti, kad jie labai nemaloniai jaučiasi vienas su kitu, ir vis dėlto gyvena kartu?

Oficialios versijos dažniausiai būna tokios:

Aš neturiu savo kampo;
Mes gyvename dėl vaikų;
Taip pigiau mokėti už butą;
Aš noriu, kad jis išeitų, bet jis nenori.

Nebūkime labai įtarūs ir priimkime šiuos paaiškinimus kaip tiesą. Žinoma, kad tai yra tiesa. Klausimas tik, ar čia žmonės įvardija savo motyvus. Prisiminkime, kad mūsų elgesio motyvai yra giliai paslėpti ir nuo mūsų pačių, ir nuo kitų žmonių. Tai, ką jūs ką tik perskaitėte, yra racionalizacijos. Ak, tos nuostabios racionalizacijos! Ak, ta mūsų proto ekvilibristika, įtikinamai parodanti, kodėl tai, ką mes darome, yra teisinga! Prisiminkime, kad racionalizacijos yra labai įtikinamos. Jos turi skambėti kaip tiesa, ir jos skamba. Tam jos ir kuriamos.

Dabar imkime motyvus. Kaip jūs tikriausiai girdėjote, mūsų elgesio motyvus aiškina giluminė psichologija. Kadangi motyvų sąrašų yra labai daug, viską supaprastinkime ir palikime tris.

Paieškokime tų trijų motyvų pas tuos žmones, kurie gyvena kartu, nors ir nekenčia vienas kito.

Pirmas motyvas- malonumas. Žmogus, gyvenantis su tuo, ko nekenčia… Jūs ką, daktare? Koks čia malonumas, nesuprantu. Tai gi kančia.

Stop. Niekas nesako, kad čia nėra kančios. Tačiau jūs klystate, jei manote, kad kančia prieštarauja malonumui. Kančia gali labai sėkmingai derintis su malonumu ir netgi jį išryškinti. Netikite?

“Kai jis pagaliau dingsta iš namų, aš jaučiu šventę”.
“Kai jis nebūna girtas, man būna atokvėpis”.
“Mes kartais mylimės - aš irgi moteris”.
“Na, vaikais tai ji gali pasirūpinti, šiito iš jos neatimsi”.

Tai sąmoningi malonumai, artimi racionalizacijoms.

Kažkur giliau slypi kitokie motyvai: moralinis mazochizmas ( kaltės išpirkimas) , psichologinis mazochizmas (menkinimas siejasi su ekstaze ir susijaudinimu ), narcisizmas ( kentėdamas įrodau savo šventumą ir pranašumą), ateities keršto ruošimas (“kada nors tu man už viską atsakysi “) ir kiti dalykai. Ne visi jie yra “izmai” ir dauguma jų yra gana įdomūs. Juose galima rasti dvasinį ar fizinį malonumą, momentinį ar atidėtą…

Galima pasakyti, kad žmones riša ne tik meilė, bet ir neapykanta. Joje yra slaptas malonumas nekęsti. Pagalvokite apie tai.

Antras motyvas - valdžia ( sinonimai: “įtaka”, “kontrolė”, “jėga”) Žmogus, gyvenantis su kitu, jaučia, kad turi jam įtaką . “Juk jis manęs nemeta - matyt, negali be manęs”. Leidžia kitam suprasti, kad ir jis gali turėti įtaką man. “Žiūrėk, neradau geresnės už tave”. Padeda sau ir kitam jausti, kad gyvenime kažką gali ir kažką reiški. “Jis be manęs prapultų”. “Kai reikia, tai pinigų vis dar duoda”.

Nebus šito – atsivers vienatvės ir nereikalingumo praraja. Baisesnė už bet kurias skriaudas, gėrimus, neištikimybes. “Aš nieko negaliu - manęs nėra…“ Kartais žmonės nesiskiria ( ypač tipiška situacija yra alkoholiko žmona), nes tik jam ji ir turi įtaką, o kitur gyvenime jaučiasi nesaugiai, silpna, nepasitikinti.

Trečias motyvas - prasmė. Gyventi negali tiesiog šiaip sau. Gyventi galima dėl ko nors. Štai šis motyvas yra tikriausiai pats paslaptingiausias. Ne “kodėl” o “dėl ko”, “vardan ko”. Štai čia jau gali būti ir daug racionalizacijų, ir daug tiesos. Na, su racionalizacijomis, slepiančiomis valdžios ir malonumo motyvus, tiek to. “Aš sakau, kad aukojuos vardan vaikų, o iš tikrųjų jaučiu moralinį pranašumą ir mėgaujuosi savo įtaka”.

Tačiau paslėpta prasmė mūsų veiksmuose vis tiek yra. Tik ji yra nedeklaruojama. Ji apskritai mums mažai žinoma. Ji kitame lygmenyje, kur mūsų protai dažniausiai neužklysta, tačiau ši prasmė kartais nušvinta mūsų galvose. Ir tuomet viskas pasidaro aišku ir ramu. Ir tuomet ir skyrybos, ir santuoka, ir gyvenimas kartu, ir gyvenimas atskirai staiga įgyja naują prasmę.

Kokia jinai? Kiekvienam savo. Galiu tik duoti jums užuominą: ten, toje vietoje, mes labai reikalingi. Kiekvienas iš mūsų. Kam mes reikalingi? Paslaptis.

Olegas Lapinas

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją