Tiesą sakant, psichologija būna pesimistiška ir būna optimistiška. Tarkime, yra psichologinė teorija (transakcinė analizė), kuri teigia, kad mes gyvename pagal savotišką “scenarijų”, kurį mums perteikia mūsų seneliai ir tėvai. Šis scenarijus gali, pavyzdžiui, sakyti: “Nepamiršk, kokiai giminei priklausai. Gyvenk sėkmingai ir sunkiomis akimirkomis ieškok išeities”.
O gali skambėti tragiškiau: ”Prisimink, kad esi panaši į savo močiutę iš tėvo pusės. Net ir pačią laimingiausią akimirką žinok, kad nelaimė ne už kalnų. Esi bėdų maišas”. Galimi ir tarpiniai variantai: ”šiaip mūsų giminėje priimta suvesti galus su galais. Daug nelaimėsi, bet daug ir neprarasi”.
Taigi, kiekviena iš jūsų, gerbiamos skaitytojos, pačios apie tai negalvodama, realizuojate save arba kaip laimės kūdikis, arba kaip nevykėlė, arba kaip vidutiniokė. Žinoma, ne totaliai. Greičiausiai jūs pastebėsite, kad vienoje srityje jūs esate sėkminga (tarkime, materialinėje srityje), kitoje - vidutiniokė ( sakykim, sekso srityje) , trečioje - nevykėlė (na, galbūt, sporte). Čia gali būti įvairių variantų. Žinoma, jei jūs labai stengsitės, tai galite kiek pagerinti savo rezultatus. Tačiau tam reikia suprasti sau peršamą scenarijų ir, jei jis trukdo, jo atsikratyti. Kaip tai padaryti?
Suvokti savo scenarijų mums padeda atmintis. Prisiminkime, kokia veido išraiška mums svarbūs žmonės (seneliai, tėvai) sutikdavo mūsų sėkmes ir nelaimes. Laimėtojų šeimose dažniausiai į galvą ateina susižavėję veidai: kaip šaunu! Nevykėlių – skeptiška, rūgšti ar smerkianti išraiška: aš gi sakiau, kad tau niekas neišeis. Vidutiniokų šeimose daugiau abejingumo mūsų personai.
Svarbu yra ir mūsų šeimos mitai. Tarkime, šeimoje iš kartos į kartą gali būti perduodama istorija apie nelaimingą meilę. Sakykime, tėvas iš savo mamos sužinojo, jog ji mylėjo kitą, bet ištekėjo už jūsų senelio pragmatiniais sumetimais… Ši istorija šeimoje dažnai prisimenama. Išraiška, su kuria šią istoriją jums pasakoja, yra labai reikšminga. Ši istorija tampa savotiška įtaiga: “ šiaip laimės šeimose nebūna, o žmonės vadovaujasi materialiniais sumetimais… Apie gražią meilę galima nostalgiškai prisiminti. ”Tik vėliau, neretai su specialisto pagalba, jūs suprantate, ko iš jūsų buvo pasąmoningai tikimasi… Tuomet jums gali kilti noras atsikratyti nereikalingo scenarijaus.
Yra toks nelabai gražus, bet, mano manymu, teisingas posakis:
Kas tas likimas? Nesiskųskite likimu, jei visą laiką įlipate į mėšlą. Tiesiog vaikščiodami žiūrėkite ne tik į dangų, bet ir sau po kojomis.
Psichoanalitinė teorija taip pat siūlo moteriai iš pradžių paieškoti, kokias fantazijas ji turėjo prieš pasirinkdama partnerį. Iš pradžių ji tiesiog pastebi, kad vyrai jai iš pradžių lyg ir patinka, o vėliau ima nepatikti. Po truputį moteris ima save suvokti giliau. Ji gali prisiminti, jog kažkodėl prieš kiekvieną pažintį su vyru sielos gilumoje žino, kad neužilgo jis ją mes. Ir kažkodėl atsisako vyrų, su kuriais santykiais galėtų būti malonūs.
Variantas: žino, kad ji mes jį pirma. Pamažu ji prisimena, kad jos motina ilgą laiką kentėjo geriantį ir žiaurų tėvelį. O mama vis darydavo iš dukros savo gelbėtoją ir patikėtinę. Po truputį moteris suvokia, kad buvo šeimoje įsipareigojusi gyventi “tik ne taip, kaip mama”. Taigi, ji atranda savyje tai, kad tapatinasi su mama (su jos kentėjimu), ir protestuoja prieš šį tapatinimąsi (neprisirišdama prie vyrų). Ar tai išlaisvina ją nuo likimo? Kas žino. Tiesiog ji suvokia, kad elgiasi su vyrais ne laisvai, o varoma savo pasąmoningų norų ir fantazijų. Ką ji toliau su tuo darys?
Į pagalbą ateina optimistiškesnės teorijos, ypač humanistinės psichologijos. Čia jus, gerbiamos skaitytojos, laikys ypač laisvomis ir besivystančiomis būtybėmis, siekiančiomis save realizuoti. Todėl žodį “likimas“ čia priims daugiau ironiškai, kaip jūsų bandymą išvengti pasirinkimo. Tarkime, jums trukdo gyvenimas su nemylimu žmogumi, kuris be visa ko, jus išlaiko. Jūs sakysite, kad pinigų mažai, kad negalite pragyventi viena, kad vaikai dar maži, kad profesijos neturite …
O jūsų paklaus: na ir ką tu su visa tuo darai? Tai reiškia, kad jums primins graikų stoikus, kurie mokė, kad žmogus gali užimti vis kitokią poziciją ir laimių, ir nelaimių atžvilgiu. Žinoma, jūs neginčijamai įrodinėsite, kad aplinka yra tokia neįmanomai sunki, kad jūsų vaikystė buvo tokia traumuojanti, kad finansinė situacija yra tokia beviltiška…. O jums vėl primins apie jūsų užimamą poziciją. Ir vis klaus: na ir ką tu su tuo darai? Na ir kaip tu į tai reaguoji?
Žinoma, anksčiau ar vėliau jūs priimsite šią idėją. Ji, tarp kitko, gana populiari Vakarų kultūroje. Pas atsakai už save - tai individualizmo esmė. Gerąja, žinoma, prasme. Juk jūs ir kenčiate kaip individas, kaip moteris, kaip asmenybė santuokoje su nemylimu žmogumi. Jei jūs gyventumėte kultūroje, kur individas nėra svarbus, tarkime, kur nors Vidurio Rytuose… Čia svarbiau būtų ne jūsų realizacija, o paklusimas tradicijai (prisiminkime scenarijų teoriją), o aukščiausia vertybė - šeima.
Todėl čia humanistinis psichologas neturėtų ką veikti. Jums tiesiog primintų mečetėje kokią nors eilutę iš Korano apie moterų dalią ir apie pomirtinį gyvenimą. Taigi, idėja būtų ta pati: taip, kaip gyveni, yra nubrėžta iš aukštai. Belieka su pavydu žiūrėti į individualistiškas drauges iš Vakarų….
Žinoma, Vakarų psichologija tiesiog nekartoja banalios idėjos apie individo laisvę. Ji daug dėmesio skiria betarpiškam, lygiam, atviram bendravimui. Jei jūsų šeimoje vyrauja nenuoširdumo atmosfera, jei ant savo vyro pykstate, bet tylite… Ir jei apie seksualines problemas tylite… Tuomet jums į pagalba ateina bendravimo, arba komunikacijos teorijos. Jums gali padėti šeimos konsultavimas arba (jei vyro nepavyksta prikalbėti) dalyvavimas bendravimo grupėse.
Grupėje ar šeimos terapijos seanse pagrindinė taisyklė - kalbėti tai, ką jauti. Tai reiškia, jog ir jūs, ir jūsų sutuoktinis galėsite išsakyti tai, ko neišsakydavote. O jei ir išsakydavote, tai jus suprasdavo neteisingai. Ar tai dažnas dalykas, kad žmogus tavęs nesupranta? Jums atrodo, kad vyras turėtų be žodžių jus suprasti, dėl to ir pykstate. Argi jis neturėtų?
Žinoma, kad ne. Tarkime, jūs sakote vyrui: “aš tau visai nerūpiu”. O jis vietoj to, kad pasirūpintų, staiga sudreba, kaip elektros trenktas ir sušunka: ”tik nepradėk”. Jums skaudu, o jis: ”nereikia man tų tavo scenų”. Nesusipratimas? Taip. Šeimos psichoterapijos metu jūsų paklaus, kaip tuo metu jautėtės. Jūs paskysite, kad buvo skaudu, nes norėjote, kad jis jus apkabintų. Po to paklaus vyro. Jis pasakys , tarkime, :”jaučiausi pavargęs ir laukiau iš tavęs šypsenos, o buvo panašu, kad mane imsi kaltinti savo skundais, tikriausiai, sekso tau trūko.” Taigi, paaiškės, kad jūs suprantate dėmesį skirtingai ir jums reikia savotiško tarpininko. Psichoterapeutas, kaip vertėjas, papasakos jums, ko vienas iš kito norite.
Štai taip: galima padaryti labai daug praktiško darbo, padedančio išsivaduoti iš fatališko nepasitikėjimo ir nenusisekimų grandinės. Gerai, kad nuo likimo pabėgti galima. Su pagalbininkais. O ką daryti be pagalbininkų?
Yra tokia istorija iš Ilfo ir Petrovo užrašų knygučių.
Kapinių sargas girdi, kaip kapinėse aimanuoja jauna našlė: “Kam gi tu mane palikai? Ką aš be tavęs darysiu?”
Ir vėl tas pats be galo .
Neišlaikęs sargas, pasislėpęs už tvoros, pasako vaiduoklišku balsu : ”Kepk riestainius!”
Našlė išsigandusi nutyla , o po to ima dar labiau aimanuoti: ”Bet kam gi tie riestainiai? Kam jų dabar reikia?”
Sargas atsako: ”Tuomet nekepk”.
“Bet ką gi man tuomet daryti ?!!”
“Tuomet kepk.”
Olegas Lapinas
