Susiję kiekvienas
Nesvarbu jūsų religingumo laipsnis ir bendravimo su Aukščiausiuoju forma, Kūčių vakaro dvasia turi apgaubti ir jūsų namus. Su Kūčiomis esame susiję kiekvienas – kaip su saule. Juk būtent saulė čia ir yra svarbiausia: pasitinkame jos grįžimą.
Dienos nustojo trumpėti, tuoj tuoj po minutėlę jos pradės eiti ilgyn. Žiema praeis kaip liūdnas atodūsis, pavasario šviesa pamažu prikels gyventi augmeniją, kelti daigą, brandinti derlių jau 2007-iesiems metams.
Pakalbėję, tarsi padraugavę su įvairiais mums naudingais augalais, Kūčių vakarą prisiminkime juos dar kartą ir pagarbiai skirkime jiems vietos ant svarbiausiojo metų stalo – ant Kūčių vakarienės stalo. Čia turi būti skalsa, saikas ir daug padėkos už visus nugyventus metus, už viską, kas buvo užauginta ir teikė jėgų mums gyventi, džiaugtis, turėti vieni kitus - artimiausius ir brangiausius. Net ir tie, kurių kėdė Kūčių vakarą jau bus tuščia, ir jie stovės mums už peties.
Patikrinkime „aruodus“
Dar liko laiko, dar galima neskubant patikrinti virtuvės „aruodus“ ir pažiūrėti, ar visko, kas įprasta Kūčių vakarui, turime, ar nereikia pasižvalgyti pas prekiautojus, apsirūpinti.
Kūčių vakarui būtinai reikėtų kviečių. Jie verdami. Galima prieš tai sudaiginti – bus dar vertesni. Spėjama, kad iš šio tradicinio valgio kilęs ir Kūčių pavadinimas – kitose šalyse virti kviečiai vadinami „kutja“. Virti kviečiai valgomi su medumi. Jais taip pat buriama.
Kūčių vakarui reikia tų laumių rubinų – spanguolių. Ir sveikų dubenėlis ant stalo bus svarbus patiekalas, ir dar verdamas spanguolių kisielius.
Jei norite gilios senovės dvelksmo, Kūčių vakarui prieš tris dienas (kaip tik šiandien, ketvirtadienį, o Kūčios šiemet – sekmadienį) užraugiamas avižų kisielius. Kas jo skonį gerai žino, tas sveikata nesiskundžia. Dabar avižų kisielių raugia ne iš avižinių miltų, nes jų beveik neįmanoma gauti, o iš avižinių dribsnių. Tik ne visi vienodai rūgsta. Yra „užsispyrusių“. Rauginama paprastai: molio puode drungname vandenyje išmaišyti avižinius miltus ar dribsnius, palikti šiltai, kol savaime įrūgs, tada perkošti, išsunkti, pakaitinti iki užvirimo, nukaisti, įmesti beržo anglių ir patiekti Kūčių vakarą.
Ant stalo - įvairovė
Kūčių vakarui daromas tradicinis aguonų pienas. Tai – su kūčiukais valgyti.
Tam išskirtinių patiekalų vakarui reikia sėmenų ir sėmenų aliejaus. Aliejus – gardėsis su juoda duona ir svogūnais. Sėmenys dabar pakeičia kanapes „spirginei“ (žemaičių krašte) daryti. Paskrudinti sėmenys sumalami, pasūdomi ir valgomi su karštomis bulvėmis, virtomis su lupena. Tiesa, „spirginės“ gamyboje kiekviena šeimininkė pritaiko savo patirtį. Nepatyrusioms patarimas būtų vienintelis: skrudinant sėmenis, svarbu jų nesudeginti – skonis pražus.
Turėtų būti grybų, morkų, svogūnų, bulvių, burokėlių, raugintų kopūstų. Jei dar turėsite laimės gauti geros silkės – iš viso, kas suminėta, galima sukombinuoti gausią patiekalų įvairovę.
Ant Kūčių stalo reikia rasti vietos paprastiems lazdyno riešutams, indeliui medaus, saujai džiovintų obuolių.
Šventą vakarą pritiks gerti žolelių arbatą. Ne iš parduotuvės, ne, o iš tikrų žolelių, kurias patys rinkote, saugiai džiovinote. Arba už jus tai padarė mielosios žolininkės, kurios, iš už prekystalio paduodamos pundelį jonažolių, ramunėlių ar kmynų, įduos jums ir nemenką laimės palinkėjimą.
Vakaras – ne pilvui
Apie Kūčių valgius, patiekalų įvairovę labai daug visur prirašyta, prisiūlyta. Tik iš karto reikėtų atmesti tuos receptus, kur yra žodžiai „kiaušinis“, „majonezas“, „grietinė“, „mėsos sultinys“. Teko tokių matyti.
Labiausiai tinka tik augalinis maistas, net be silkės ir kitokios žuvies. Svarbu saikas, kuklumas, rimtis. Neturi būti visko perkrauta, nederėtų daug valgyti iki persivalgymo. Tai – dvasinio bendravimo vakaras, ne pilvo kimšimo varžytuvės.
Laukiamas Kristaus užgimimas – šviesos sugrįžimas. Kiekvieną kartą, kai rašome datą, prisiliečiame ir prie Kalėdų stebuklo, nes metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo. Tas stebuklas tikrai buvo, mes jį minime kiekvienais metais. Užtiesdami Kūčių stalo staltiesę, uždegdami jau visas keturias advento vainiko žvakes – taip pat.
Dalindamiesi kalėdaitį, pažvelkime į artimųjų veidus žvakių, ne elektros šviesoje ir juose tikrai pamatysite labiausiai šildantį stebuklą: nesame vieni, turime vieni kitus ir nuoširdžiai dalinamės Aukščiausiojo dovanomis.
Pargrįžtanti šviesa atsuks mums ne tik Naujuosius metus, bet ir naują vasarą, naują žydėjimą.
