- Ar pasitvirtino jūsų pedagogės iš gimtojo Krasnojarsko perspėjimas, esą didžiųjų scenų partneriai jaučiasi laimingi kenkdami vienas kitam?
- Aš nedrįsčiau apibendrinti. Kiekvienas partneris ir kiekvienas teatras ar spektaklis - savaip unikalūs. Kita vertus, gal tų mokytojų dėka mano santykiai su kolegomis ir yra puikūs?
Aukščiausioje dainininkų lygoje beveik be išimties sukasi sudėtingi, sunkaus charakterio žmonės, vyksta bekompromisė individų kova dėl vietos po saule. Dideli talentai paprastai labai pažeidžiami, sunkiai išgyvena savo nesėkmes ir klaidas.
Aš pats niekada nebuvau šios taisyklės išimtis. Kad apsigintum, reikia stipraus charakterio ir valios. Gyvenimas mane išmokė būti draugišką ir su tais, kurie tau nerodo didelių simpatijų.
Išlikti taktiškam neprarandant savigarbos - tai kartais prilygsta menui. Gimtajame Sibire to negalėjau išmokti. Krasnojarsko operoje vyravo kūrybinga teatrinė atmosfera.
Anksti tai patyręs, iki šiol negaliu atsidžiaugti laisvo menininko privilegijomis, kai neturi etato, nepriklausai vienam teatrui, nesi priverstas stovėti vaidmenų eilėse.
- Jūsų pasaulinės karjeros atskaitos taškas - pergalė 1989 metų BBC konkurse "Pasaulio dainininkas" Kardife (Didžioji Britanija). Ar tai buvo įvykis, fatališkai pakeitęs jūsų gyvenimą?
- Kitą dieną, kaip sakoma, pabudau garsus. Pasipylė kontraktai, įrašų pasiūlymai. Šis konkursas labai padėjo mano karjerai, bet nebuvo svarbiausias gyvenimo įvykis. Juolab kad jau prieš tai ne kartą buvau nugalėjęs tarptautiniuose forumuose, todėl beveik neabejojau savo pergale.
Sėkmės buvau išpaikintas nuo jaunumės. Dar būdamas pirmųjų kursų studentas patekau į Krasnojarsko operos teatro mimansą, netrukus tapau etatiniu solistu ir publikos numylėtiniu. Dainavau labai daug spektaklių, būdamas jauniausias trupėje.
Ši patirtis suteikė didžiulę paspirtį ir ateičiai, taip pat - pranašumo prieš bendraamžius kolegas. Patekęs į Vakarus, nebeturėjau galimybių, kaip dauguma jų, sėsliai mokytis repertuarą, dirbti su dirigentais.
Mane pasičiupo kūrybos srautas - turėjau drauge mokytis ir dirbti, vykdyti kontraktų sąlygas. Gal viskas buvo tik į gera? Mano karjera klostosi labai sklandžiai, nors klaidų tikriausiai niekas neišvengia. Viliuosi, kad tebetobulėju kaip meninė individualybė.
- Ar turite savo mėgstamas scenas?
- Kaip namie jaučiuosi Niujorko "Metropolitan Opera", Londono teatre "Covent Garden", nes juose dainuoju kur kas dažniau negu kitur. Patinka ir Buenos Airių "Colon" teatras.
Niekada nepamiršiu šoko, kurį patyriau, kai 1992 metais pirmą kartą patekau į "Covent Garden" sceną. Staiga supratau, kad nieko nemoku nei kaip operos solistas, nei kaip artistas. Išgaravo bet koks pasitikėjimas savimi. Nebuvau patyręs šios būsenos.
Lyg pamišęs kibau į darbą - puoliau šlifuoti repertuarą, knaisiotis savyje. Tik po dvejų ar trejų metų atsikračiau nevisavertiškumo jausmo, vėl ėmė sektis.