Kalėjimui – automobilių stovėjimo vietos
Visos teritorijos, esančios centre, yra įdomios ne tokiai veiklai, kuri šiuo metu tose vietose yra vykdoma valstybės arba savivaldos struktūrų“, – tikino tarptautinių nekilnojamojo turto konsultantų „Colliers International“ Konsultavimo ir vertinimo departamento direktorius Mindaugas Kulbokas. Tokia situacija, pašnekovo tikinimu, yra ir Kaune – ten savivaldybė įsikūrusi Laisvės alėjoje, bei Klaipėdoje – čia miesto savivaldos institucijos irgi yra centre, Liepų gatvėje.
„Pastatai siaurais koridoriais, be laukiamųjų kambarių – viskas traška braška“, – kritikos negailėjo M. Kulbokas. Jis pridūrė, kad anksčiau ar vėliau savivaldybės turės į save pažvelgti kaip į paslaugų tiekėją.
„Persikraustymo procesą, pašnekovo teigimu, stabdo biurokratija. Jeigu politikai imasi iniciatyvos iškeldinti kalėjimą iš Vilniaus centro, jie iš karto yra apkaltinami viešųjų ir privačių interesų konfliktu, neva už iškeldinimą jiems bus atseikėta.
„Tuomet priimamas sprendimas iš viso nieko nedaryti. Todėl ir turime tokių šašų miesto šerdyje. Ar būtinas kalėjimas miesto centre? Ar tokia vieta saugi?“ – retoriškai klausė „Colliers International“ atstovas. M. Kulbokas įsitikinęs, kad atnaujinti pastatą pakeičiant paskirtį, bet išsaugant paveldą – tikrai įmanoma. Kaip pavyzdį jis pateikė viešbutį „Narutis“.
Ar centras – patogu?
Pašnekovo žiniomis, keltis šalia „Žalgirio“ stadiono planuoja Generalinė prokuratūra. „Tai puikus pavyzdys, kai žengiant ryžtingą žingsnį bus išlaisvintos dar vienos miesto centre esančios patalpos. Juk įvairios įstaigos plečiasi, tad kyla didelė problema, kur statyti automobilius. Privažiuoti prie pastato galima, o ką daryti privažiavus – niekam neaišku“, – ironizavo M. Kulbokas.
Anot jo, nauji projektai – tai nebūtinai pasilinksminimų vietos. „Colliers International“ atstovas neatmetė galimybės, kad miesto centro pastatuose gali įsikurti prabangūs biurai, ir kaip pavyzdį pateikė „Verslo centrą 2000“, įsteigtą renovavus apleistą Rusų dramos teatrą.
„Jei dabar į Lietuvą atėjusiam kokiam nors investiciniam fondui kiltų noras nusipirkti biurų pastatą – jis tokio nerastų“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, kad tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Vidurio bei Rytų Europos problema, mat biurams tinkamų pastatų nėra nei Čekijoje, nei Lenkijoje. Pasak M. Kulboko, investuotojai iš šalių, prekiaujančių nafta, ieško potencialių objektų – kadangi tokių nėra, jie renkasi dar tik planuojamus.
„Šis metas yra tikrai palankus pasitelkus užsienio kapitalą daryti tvarką ir mieste, ir už jo ribų“, – ryžtingesnių veiksmų imtis ragino „Colliers International“ atstovas. Verslo struktūroms, jo tikinimu, tokių problemų nekyla: jos sprendimus priima greičiau ir drastiškiau. Štai „Hansabankas“ planuoja keltis šalia „Reval“ viešbučio, SEB Vilniaus bankas ketina parduoti visą turtą miesto centre ir kraustytis į kitas patalpas.
„Tad klausimas, ar centras yra patogiausia vieta tokio pobūdžio komercijai. Aktuali ir viena pagrindinių problemų – privažiavimas“, – argumentus dėstė M. Kulbokas.
Kaštų klausimas yra individualus kiekvienam objektui. „Dabartinių Lietuvos turto plėtotojų požiūris yra toks: nusipirkau sklypą, pastačiau daugiabutį, pardaviau ir taip per kelerius metus gavau pelno“, – neslėpė ironijos M. Kulbokas. O užsienio investuotojai, besidairantys į Lietuvą, pašnekovo tikinimu, greitų pinigų nesivaiko. Į savo turtą jie žiūri kaip į investiciją – nors senų objektų renovavimo kaštai yra pakankamai dideli, išliekamąja verte nenusileidžia.
Kaimynai – iniciatyvesni
M. Kulboko teigimu, nors Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, daug ką lemia priešrinkiminiai pažadai, čia persikraustymo procesai vyksta kur kas greičiau nei pas mus. Daugiausia iniciatyvos, anot pašnekovo, čia rodo Rygos miesto valdžia: ji rengia susitikimus, braižo gaires supažindindama miestiečius su sostinės vizijomis.
Be to, daug ką lemia užsienio investuotojai. O Lietuva juos įsileidžia sunkiai, mat pakankamai stiprūs yra vietos plėtotojai. „Pagrindinių plėtotojų diktatas yra didžiausias Lietuvos ir Latvijos bei Estijos skirtumas“, – įsitikinęs M. Kulbokas.
„Galbūt prieš kelis dešimtmečius kam nors ir buvo patrauklu Gedimino prospektą paversti ministerijų gatve, o dabar ją taip pat gera paversti prekybos gatve“, – teigė pašnekovas. Jis paminėjo Angliją ir Švediją – esą ten nepatrauklios užterštos dokų teritorijos dabar tapo prestižiškiausiomis miestų vietomis.
Ministrai tingi kraustytis
„Išsikėlimas iš centro yra avantiūra. Vilniaus meras Artūras Zuokas jai ryžosi: sėkmingai pardavęs visus savivaldybei priklausiusius pastatus pasistatė naują“, – optimizmu netryško Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus pirmininkas Gintautas Blažiūnas. Jo tikinimu, ministerijos nėra tokios didelės, parduoti nėra ką, o naujos patalpos turėtų brangiai kainuoti.
Pašnekovas teigė, kad įsigyti naujas patalpas trukdo finansiniai dalykai ir politika, nes valdininkai nenori erzinti žmonių. Juk A. Zuokas buvo smarkiai kritikuojamas – to neišvengtų ir ministerijos. „Tikriausiai ministrai tingi prasidėti su tokiais projektais, mat tai yra ilgai trunkantis procesas“, – ironizavo G. Blažiūnas.
Jis įsitikinęs, kad Gedimino prospektas yra tinkamiausia vieta prekybai ir komercijai. O jei ministerijos būtų iškeldintos į nuošalesnes lengviau privažiuojamas vietas, kur būtų daugiau erdvės automobilių aikštelėms – būtų geriau. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija, G. Blažiūno nuomone, dūsta dėl erdvės trūkumo, o juk ten nuolat vyksta konferencijų, susitikimų, lankosi delegacijų iš užsienio, kasdien dirba žmonės.
„Išsikraustymo iniciatyva tikrai galėtų būti sveikintina, juolab kad valstybė visiškai neremia šiuolaikiškų statybų ir naujos architektūros“, – šių dienų aktualijas dėstė architektas. Jis prisiminė tarpukario laikotarpį, kai valstybė skelbė tarptautinius konkursus, kad pastatytų Kauną kaip sostinę, kaip šalies įvaizdį.
„Tais laikais buvo suvokiama, kad reikia statyti ne šiaip namus, o gražius namus. O kiek buvo konkursų, surengtų iš valstybės biudžeto, pastatams Vilniuje statyti? Kone nė vieno, išskyrus Vilniaus savivaldybę“, – kritikos negailėjo G. Blažiūnas.
Vilniaus centrą, LAS atstovo nuomone, būtina pagyvinti – o tam reikia daugiau viešųjų erdvių ir vietų, kur būtų verta apsilankyti. „Gedimino prospektu iki sankryžos su Jogailos gatve vis dar vaikštome, tačiau toliau nėra ką veikti – vien ministerijos“, – juokavo architektas ir pridūrė, kad turistams kur kas įdomesnė yra Pylimo gatvė, mat joje gausu parduotuvėlių ir kavinių.
„Valstybinių įstaigų pastatams centras yra gera vieta, tačiau jie tampa nebepatogūs. Reikia galvoti, kaip juos renovuoti, kaip juose pagerinti darbo sąlygas, juk jie – valstybės veidas“, – tikino G. Blažiūnas.
Vietoj VRM – viešbutis
Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) direktoriaus pavaduotojas Linas Pukys prisiminė, kad prieš kelerius metus Vilniaus savivaldybė siūlė šiai ministerijai išsikelti, bet vadovybės pozicija buvo neigiama. Pagrindinė priežastis – didelės investicijos į dabartinį pastatą.
„Į persikraustymą buvo pažiūrėta gana skeptiškai, bet, mano žiniomis, ši problema nuodugniai, pasitelkus išsamias studijas svarstyta nebuvo“, – tikino pašnekovas. L. Pukys prisiminė, kad viena kompanija domėjosi VRM pastatu, norėjo jame įrengti viešbutį, tačiau oficialaus siūlymo ministerija negavo. Vis dėlto, pašnekovo aiškinimu, ministerija neturi galimybės pastato parduoti, nes privatizuojama per Turto fondą.
„Kur statyti automobilius, kaip ir visiems senamiestyje – nuolatinis galvos skausmas“, – paklaustas apie didesnius rūpesčius dėstė L. Pukys. VRM turi vidinį kiemą tarnybiniam transportui ir apie 20 metrų ilgio automobilių stovėjimo juostą šalia pastato, o kitos vietos mašinoms statyti yra mokamos.
Kalbėdamas apie išsikraustymą iš centro VRM atstovas nebuvo kategoriškas – anot jo, yra ir privalumų, ir trūkumų. „Pasikalbėjus su eiliniais Vilniaus savivaldybės darbuotojais, tapo aišku, kad jie nėra labai patenkinti“, – pagrindinį argumentą pateikė L. Pukys. Jo teigimu, nauja statyba yra labai brangi – pastatyti papildomą kvadratą kainuoja 4–5 tūkst. litų. Tad taupoma erdvė, vienoje patalpoje sėdi po 10–12 žmonių, pertvarų nėra.
„Žinoma, centre dirbti malonu, vienintelė problema – transporto grūstys. Tačiau jei vien to užtenka, kad darbuotojas susierzintų, tai nėra gerai, juk darbe – kur kas daugiau dirgiklių nei sėdėjimas kamštyje“, – situacijos nedramatizavo VRM atstovas.
Išsikelti būtų per brangu
Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Sinkevičius pasakojo, kad naujas patalpas Vilniuje statosi Registrų centras, vietos naujam pastatui ieško Valstybinė mokesčių inspekcija bei Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos.
Prisiminęs, kaip savivaldybė kėlėsi į kitą Neries krantą, L. Sinkevičius tikino, kad tuo metu buvusios visai kitokios sąlygos.
„Žemė buvo pigi, mes buvome pirmieji“, – dėstė pašnekovas ir pridūrė, kad dabar situacija – kitokia: žemė – brangiausia, nekilnojamasis turtas – supirktas, jo savininkai tikisi didelio pelno, savininkų daug, tad suformuoti sklypą ministerijai būtų labai sudėtinga. Jeigu dirbtinai būtų priimtas sprendimas, esą ministerijos turi keltis į dešinįjį Neries krantą – išlaidos dar labiau išaugtų, nes būtų sukeltos žemės kainos.
Šiuo metu, L. Sinkevičiaus teigimu, visi procesai yra aprimę, mat susitarti dėl skirtingų interesų – ypač sunku, juolab jei viena pusių yra valstybinė institucija.
Savivaldybės atstovas skeptiškai reagavo į teiginį, kad persikraustymas gali vykti masiškai, tačiau, jo nuomone, viena kita įstaiga galėtų išsikelti: „Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijos yra tokiose vietose, iš kurių išsikelti galima. Iš senamiesčio galėtų išsikelti Krašto apsaugos ministerija, tačiau ji neketina to daryti – mūsų norai čia nieko nereiškia“.
L. Sinkevičius negailėjo pagyrimų naujam savivaldybės pastatui. Iki persikėlimo į naujas patalpas savivaldybės padaliniai buvo net 21 vietoje, išsibarstę po visą miestą. „Kitų departamentų darbuotojų nematėme, negirdėjome ir nenutuokėme, kaip jie atrodo – su jų vadovybe susitikdavome tik per bendrus posėdžius“, – prisiminė pašnekovas. Jis patikino, kad dabar ir savivaldybės darbas, ir lankytojų reikmės vykdomi kur kas operatyviau.
Prognozuoti – pavojinga
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorius Gediminas Rutkauskas įsitikinęs: kai kurių ministerijų išsikėlimas būtų racionalus sprendimas. Tačiau Lietuvoje, pašnekovo tikinimu, švelniai tariant, ne vienodai vieniems ir kitiems galioja įstatymas, kai kalbama apie urbanistinę plėtrą didesniems ir mažesniems investuotojams.
„Vieni yra spaudžiami iki dugno, o kiti gauna netikėčiausių leidimų“, – aštrių žodžių nestokojo G. Rutkauskas ir pridūrė, kad turint omenyje investuotojų užmojus išspausti kuo daugiau naudos – o tai jiems dažnai pasiseka, kyla klausimas, ar senamiesčiui tai atneš naudos.
Pašnekovo teigimu, diskutuotina yra tai, kas įsikurs vietoj ministerijos: ar įstaiga, į kurią bus pritraukiama begalė transporto bei tam tikrų visuomenės grupių, bus senamiesčiui draugiška, ar priešingai – reikšminga tik sau, į save nukreipta, eksploatuojanti išskirtinę senamiesčio aplinką.
Kaip pavyzdį G. Rutkauskas įvardijo „Kempinski“ viešbutį, kuris jau dabar iš tos vietos bando išspausti daugiau, nei yra įmanoma. „Jau metus jis bando padidinti esamų pastatų tūrį, nors pirkdamas pastatą matė senamiesčio reglamentą, apribojantį konkrečių pastatų plėtrą. Nepaisant to, siekiama reglamentą keisti, kad savi tikslai būtų pasiekti“, – piktinosi pašnekovas.
„Žinant, kad pas mus ne visada sėkmingai, o dažniausiai – nesėkmingai, tvarkomasi, kalbėti apie tai, kad išsikels valstybinės institucijos ir atsikels kas nors, kas senamiestyje būtų geriau – labai pavojinga“, – kategoriško sprendimo nesiryžo priimti G. Rutkauskas.
Kaip sektiną pavyzdį jis pateikė Stokholme esantį ministerijų kvartalą su visa jam reikalinga infrastruktūra: bankais, maitinimo įstaigomis, vietomis transportui. Pašnekovo teigimu, prieš iškeliant ministerijas turi būti surinkta rimta analize pagrįsta medžiaga: kas iškeliama, kodėl, ką gaus ministerija“, – siūlė G. Rutkauskas.
Valdininkams – bet kokios sąlygos
Bendrovės „Ranga IV“ rinkodaros direktorė Dita Purlienė įsitikinusi, kad seni pastatai ne visuomet tinka juose įsikūrusioms institucijoms, nes buvo statomi kitokios paskirties, čia yra menkų galimybių išplėsti patalpas. Pasak pašnekovės, jei pastatas statomas konkrečiai institucijai – jis ir projektuojamas paisant šios poreikių, kad kuo geriau atitiktų visas funkcijas.
„Pas mus vyrauja nuomonė, esą biudžetininkai gali dirbti ir bet kokiose patalpose: vasarą kaisti, žiemą šalti, be normalaus vėdinimo, pakankamo apšvietimo“, – apie stereotipus kalbėjo „Ranga IV“ atstovė. Ji pridūrė, kad komfortiška darbo aplinka yra tik verslo įmonių darbuotojų privilegija. Išsikėlus į naujus pastatus, pasak D. Purlienės, laisva taptų ypač brangi miesto centro teritorija – perleidus komercinėms įmonėms ji būtų atitinkamai tvarkoma ir prižiūrima.
„Juk dabar pasibaigus įstaigų darbo laikui pagrindinė Vilniaus arterija – Gedimino prospektas – apmiršta“, – dėstė pašnekovė. Be to, jos nuomone, garsiausių pasaulinių tinklų viešbučių Vilniuje nėra, nes jie gali būti atidaromi tik miesto šerdyje, o sostinėje šiuo metu tokių galimybių trūksta.
Keltis į naujus pastatus „Ranga IV“ specialistai siūlytų beveik visoms ministerijoms. Kai kuriuos pastatus, pasak D. Purlienės, bandoma šiek tiek patvarkyti, tiesa, tik jų fasadus, nes didesniems darbams tiesiog trūksta lėšų.
Pastatų, į kuriuos išsikeltų ministerijos, architektūra, anot D. Purlienės, visų pirma turėtų būti ekonomiškai pagrįsta ir priklausyti nuo finansinių galimybių. Bet tai tikrai neturėtų būti atskiras valdininkų miestelis.
Didžiuosiuose Europos miestuose, „Ranga IV“ atstovės teigimu, yra tokių pavyzdžių: dieną tokie pastatai būna pilni gyvybės, o vakarais, naktį – tarsi išmirę. Priimtiniausias būtų mišrus kompleksas su suderintomis valstybine–administracine, komercine ir gyvenamąja funkcijomis.
Kadangi valstybinės įstaigos turi būti lengvai pasiekiamos bet kokiu transportu, jos negali būti iškeliamos į užmiestį – patogi vieta, kur jau padaryta pradžia tokiam galimam administraciniam centrui, yra Šnipiškės.
„Žinau, kad ir Vilniaus miesto merui šis kvartalas atrodo potencialus valstybinių institucijų kompleksas“, – prisiminė D. Purlienė.
Mainams užtrenktos durys
„Ranga IV“ yra siūliusi Teisingumo ministerijai iškelti Lukiškių kalėjimą iš miesto centro. Tačiau kol kas valdininkai, pašnekovės teigimu, skirtingai suvokia privačių lėšų poreikį valstybei, jų mąstymas – dar labai inertiškas – reikėtų politinės valios priimant tokius sprendimus. Dėl valstybinių įstaigų persikėlimo nuspręsti turi Vyriausybė.
„Kadangi ši tendencija yra palyginti labai nauja, greičiausiai dėl informacijos trūkumo dar nebuvo atlikta analizė, neparengta galimybių studija“, – L. Pukio išdėstytus argumentus paminėjo ir D. Purlienė.
Viena galimybių, pasak D. Purlienės – valstybinėms institucijoms nuomotis patalpas iš komercinių struktūrų. Anot jos, pardavus valstybinius pastatus miesto centre valstybės biudžetas papildomas solidžia suma, kurios visiškai pakanka naujų patalpų nuomai. Privalumai: skatinamas privatus verslas, institucijos gauna kokybiškas paslaugas. Toks modelis, pašnekovės teigimu, buvo pritaikytas Austrijoje.
Nusprendus ministerijas iškelti, D. Purlienės tikinimu, kiekvieną instituciją reikėtų įvertinti atskirai. Galbūt vienas reikėtų palikti toje vietoje, kur jos dabar yra, kitoms įsigyti naują pastatą, trečioms patalpas nuomotis.
Paklausta, ar „Ranga IV“ yra parengusi projektą, kuriuo valstybinėms įstaigoms būtų siūlomi mainai – taip jos jaustųsi saugesnės ir nebijotų permainų – D. Purlienė nebuvo optimistiška. Anot jos, įstatymiškai vyriausybė yra užsikirtusi sau visus kelius bet kokiems veiksmams, bet kokie sprendimai gali būti traktuojami kaip korupcija.
„Galimiems mainams įstatymiškai yra apibrėžiamos visiškai neįgyvendinamos sąlygos – joks investuotojas nerizikuos už savo lėšas statyti pastato kokiai nors institucijai, neturėdamas garantijų, kad naujasis pastatas bus priimtinas ir už jį bus gauti seni valstybinės įstaigos pastatai“, – svarstė D. Purlienė.
