Įtaigiai perskaityti knygą – menas
Yra daug straipsnių, kurie moko ir patarinėja kaip vaikus sudominti knyga, tačiau apie tai kaip vaikui įtaigiai perskaityti knygą – kalbama mažai. O juk tai taip pat labai svarbu. Ypač tol, kol vaikas pats neskaito. Įtraukiančiai pateikta knygos istorija – tai teigiamos emocijos, stiprėjantis ryšys tarp tėvų ir vaiko, galiausiai, mieli prisiminimai, kurių epicentras – knyga.
Tad kaip skaityti vaikams? Pirma, svarbu sėdėti taip, kad vaikai gerai matytų knygos paveikslėlius. Antra, nereikia skubėti. Pastangos skirtos skirtingiems veikėjų balsams sukurti ar veiksmo emocijai iliustruoti, pavers vakaro pasaką įvykiu. Be to, improvizacija – puiki smegenų ir emocijų mankšta suaugusiems.
Interaktyvių pasirinkimų jūroje, knyga primena plūduriuojantį šakalį
Deja, tačiau knygos interaktyvumas kol kas užsibaigia gana skurdokomis papildytos realybės galimybėmis, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra labai patrauklios ir technologiškai patogios. Be to, neatrodo, kad tokios knygos rinkoje kaip nors išsiskirtų iš „nepapildytų“ tarpo. Lyginant knygas su kompiuteriniais žaidimais, pastarųjų pranašumas akivaizdus. Knygose nėra garsių „bum“, ryškių „blykst“, o vaizdai keičiasi gerokai lėčiau. Ir visgi, jei interaktyvumo pranašumas toks akivaizdus, kodėl vis dar yra mėgstančių knygas? Tikėtina, kad juos skaityti motyvuoja natūralus smalsumas bei knygose egzistuojantis fantazijos gylis. Kompiuterinis „sukramtytas“ ir fantazijos prasme įspraustas į rėmus produktas visada verčia mąstyti tik viena kryptimi. Visada tokia, kokią sukūrė žaidimo dizaineriai. Tuo tarpu knygos – laisvė savaip įsivaizduoti veikėjus, vietas, garsus, skonį ar net kvapą. Knygų pasaulyje ribų visai nėra. O kam nepatinka gyventi ir fantazuoti be ribų?
Skaitymą paverčiame darbu
Skaitymas – sudėtingas procesas. Jo metu dirba abu smegenų pusrutuliai. Todėl natūralu, kad kuo rečiau skaitoma, tuo daugiau pastangų ir energijos tam reikia. Visgi yra ir geroji pusė – kuo skaitoma dažniau, tuo greičiau skaityti pasidaro paprasta ir malonu. Štai kodėl mane pačią nukrato siaubas, kai pradinukams liepiama perskaityti suaugusio mamuto storio knygas. Ypač tai nuo skaitymo nubaido tuos, kurie ir taip šia veikla nesižavi. Na, o jei dar tėvai skaitymą sugalvoja naudoti kaip bausmę už prastus pažymius ar neatliktus darbus, tikėtina, kad užaugęs toks vaikas ne tik neskaitys, bet dar ir per metrą šalinsis knygų.
Kol skaitytojas ieško intrigos, kūrėjas sterilizuoja turinį
Deja, tačiau vis dažniau kyla diskusijų, kokias knygas vaikams reikia skaityti, o kokių ne. Gal senosiose liaudies pasakose šiurpiai besielgiančias laumes ir raganas reiktų „pacenzūruoti“? O kokie higienos kanonai taikytini šiuolaikinėje vaikų literatūroje? Kol leidyklos, redaktoriai ir kūrėjai apie tai diskutuoja, skaitytojas-vaikas dairosi savo knygos. Aš manau, kad nėra gero ar blogo recepto. Kaip ir nėra vienodų skaitytojų. Visi jie turi kažką savito, unikalaus, visiems patinka skirtingi dalykai. Tad kodėl vienas negali skaityti apie robotus, o kitas apie kipšus? Kodėl vienas negali rinktis Ronjos, o kitas – Nevykėlio? Ir tegul. Tegu kiekvienas randa savo knygą, savo tekstą, savo personažą. O mūsų kaip suaugusių užduotis – paversti knygą nuotykiu, o ne nuobodžia dovana.
