Analizuodama mokslininkų įžvalgas mokytoja atskleidžia devynis patarimus, kaip galima ugdyti vaikų savarankiškumą namuose.
Leiskime daryti klaidas
Pagal JAV rašytoją, tėvystės ekspertę Alanna Gallo, vaikui, visų pirma, turėtume leisti klysti. Tokiu būdu jį išmokysime, kaip pasiekti sėkmės gyvenime. Kai jis padaro klaidą, nuraminkime, kad viskas gerai, ir padėkime jam galvoti, kaip kitą kartą pasielgti geriau. Pavyzdžiui, jei vaikas vieną kartą atsisakė lietingą dieną savarankiškai neštis skėtį, kitą kartą tikrai norės jį pasiimti.
„Sunku leisti vaikams klysti. Tačiau turime nepamiršti, kad taip jie mokosi ir ugdo savo kritinį mąstymą bei savarankiškumą“, – pataria mokytoja.
Įtraukime vaikus į namų ruošą
Tėvystės ekspertė A. Gallo teigia, kad turime paskatinti vaiką imtis smulkių užduočių, pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus po žaidimo, padėti susidėti prekes į vietas ar nunešti indus į kriauklę po valgymo. Darbai turi atitikti vaiko amžių, neturėtų būti pernelyg sunkūs.
Ankstyvojo ugdymo mokytoja Lindsay Hutton tam pritaria ir rekomenduoja vaiko amžių atitinkančius darbus namuose suskirstyti į mažus, lengvai suprantamus žingsnelius. Pavyzdžiui, užuot liepę vaikui susitvarkyti savo kambarį, duokime jam tikslius nurodymus: visus nešvarius drabužius sudėti į skalbinių krepšį ir visus žaislus sudėti į žaislų dėžę.
Tėvų tinklaraščio žurnalistė Jackie Gilard pataria sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos vaikas galėtų padaryti pats.
„Sąrašą darykite kartu, paklauskite vaiko, kurias pareigas, jo manymu, jis pasiruošęs atlikti. Tai suteiks daugiau motyvacijos bent pabandyti tapti šiek tiek savarankiškesniu“, – papildo mokytoja.
Skirkime laiko
„Dažnai iš tėvelių tenka išgirsti: „Aš aprengiau pati, nes ir taip rytas sunkus, nieko nespėjome.“ Jei vaikui prireikia daugiau laiko apsirengti, susidėti daiktus, atitinkamai rytą pradėkime bent šiek tiek anksčiau. Taip išvengsime didelio streso, vaiko skubinimo ir nepakenksime vaiko savarankiškumo ugdymui“, – pataria J. Petkuvienė.
Siūlykime pasirinkimą ir laisvę, bet neperženkime ribų
A. Gallo teigimu, laisvės suteikimas ir leidimas vaikui rinktis yra puikus būdas įgalinti jį ugdyti pasitikėjimą savo sprendimų priėmimo įgūdžiais ir padėti ugdyti atsakomybės jausmą. Kai vaikas gali rinktis pats, jam atsiranda daugiau galimybių patirti natūralias pasekmes.
Suteikdami vaikui daugiau galimybių pasirinkti tėvai gali parodyti mažajam, kad vaiko pageidavimai, norai ir poreikiai yra gerbiami. Kuo daugiau vaikas pasirenka pats, tuo geriau.
„Atminkite, kad jei vaikas turi per daug galimybių ir pernelyg daug pasirinkimų, jis gali pasimesti. Taigi, užuot sakę, ką šiandien norite veikti, pasiūlykite dvi veiklas, iš kurių vaikas gali pasirinkti. Pavyzdžiui, ar norėsi žaisti lego, ar skaitysi knygą“, – pataria mokytoja.
Venkime per daug taisyti
JAV tėvystės ekspertė A. Gallo teigia: „Kiek įmanoma, venkime taisyti savo vaiką, kai jis bando ką nors daryti savarankiškai. Pavyzdžiui, jei paprašome savo mažylio pasikloti lovą, o ji nėra tobulai sutvarkyta, atsispirkime norui ją taisyti. Atminkime – tobulumas nėra tikslas. Tikslas yra leisti mažyliui prisiimti atsakomybę. Jis nenorės toliau bandyti, jei kiekvieną kartą bus taisomas.“
Sukurkime erdvę vaikui būti savarankiškam
Psichoterapeutė Amy Morin atkreipia dėmesį į praktinį pasiruošimą vaiko savarankiškumo ugdymui. „Ar jūsų mažylis gali pasiekti savo puodelius, lėkštes, šakutes ir servetėles? Ar yra vandens ąsotis, kurį jis gali panaudoti pripildyti puodelį, jei ištrokštų? Ar jis gali prieiti prie kriauklės ir muilo nusiplauti rankas be pagalbos?“ – kelia klausimus A. Morin.
Pavyzdžiui, jei vaikas nori pats pasigaminti pusryčius, bet negali pasiekti dribsnių ar įsipilti pieno, padėkime dubenį ir dribsnių dėžutę ten, kur gali pasiekti, ir iš anksto įpilkime pieno į nedidelį dubenėlį. Atsikėlęs ryte jis galės pats pasigaminti pusryčius – jaus pasididžiavimą, o jūs būsite apdovanoti šiek tiek daugiau laiko savo įtemptą rytą!
J. Petkuvienė pastebi, kad užtikrinant sąlygas lengvam priėjimui prie reikiamų daiktų vaikas kur kas greičiau ugdys savarankiškumą.
Išmokykime spręsti problemas
Psichoterapeutės A. Morin teigimu, pastebėjus, kad pats vaikas gali išspręsti tam tikrą situaciją, svarbu ne išspręsti problemą už vaiką, o pateikti jam galimų sprendimo užuominų. Vaikui ne duokime teisingą atsakymą, o suteikime progą susimąstyti. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas neranda savo palto, nukreipkime jį atgal ten, kur jį turėjo paskutinį kartą, o ne tiesiog ieškokime palto vietoje jo. Tai gali užtrukti šiek tiek daugiau laiko, bet tai padės išmokyti vaiką pačiam spręsti problemas, o ne tikėtis, kad tėveliai jas išspręs už jį.
„Nors ir norime, kad vaikas būtų nepriklausomas, kad žinotų, kaip savarankiškai išspręsti visas iškilusias problemas, įsitikinkime, kad jis taip pat žino, kad visada gali kreiptis pagalbos į tėvus“, – pastebi mokytoja.
Išreiškime savo lūkesčius
Analizuodama tėvų tinklaraščio žurnalistės J. Gilard patarimus mokytoja J. Petkuvienė išskiria svarbą vaikui formuoti pagrįstus lūkesčius. Atžalą svarbu informuoti, kad procesas gali pareikalauti šiek tiek bandymų ir klaidų. Jei iš vaiko tikimasi per daug, jis greičiausiai pasiduos. Žinoma, esant per mažiems lūkesčiams susiduriama su kitu kraštutinumu – vaikui nebus keliamas iššūkis imtis dalykų, kurių jis gali išmokti.
„Jei nesate tikri, kas yra pagrįsti lūkesčiai, nustatykite lūkesčius, kurie yra šiek tiek didesni, nei matote dabar. Ir stebėkite, kaip jūsų vaikas bando pakilti, kad atitiktų jūsų lūkesčius“, – atkreipia dėmesį J. Gilard.
Išreikškime savo lūkesčius sakydami tokius dalykus, kaip: „Tikiuosi, kad spėsi apsirengti greičiau nei per penkias minutes“ arba „Tikiuosi, kad baigęs valgyti įdėsi indus į kriauklę.“
Pagirkime
Tėvai nesunkiai pastebi situacijas, kai vaikas pažeidžia taisykles arba kai nevykdo užduoties. Tačiau labai svarbu nepamiršti pastebėti ir vaiko pastangas bei pagirti jį už tai. Giriant vaiką svarbu tai daryti tinkamai. „Dažniausias pagyrimas, kokį tenka išgirsti iš tėvų, yra žodis „šaunuolis“. Šis žodis nieko konkretaus nesako. Nepamirškime girdami vaiką paminėti, kodėl ir už ką tai darome. Pavyzdžiui: „labai džiaugiuosi, kad šiandien taip stengeisi pasikloti lovą“, „kaip smagu, kad nepamiršai nusinešti indų į kriauklę“. Taip pat girdami galime paminėti ir progresą, kurį vaikas padarė: „šiandien tau jau kur kas geriau sekasi savarankiškai užsisegti megztinio sagas negu vakar“, – pataria mokytoja.
Apibendrinant, savarankiškumo ugdymui gali prireikti nemažai laiko ir pastangų bei pasiruošimo. Suteikime vaikams galimybę klysti ir mokytis, padėkime skirdami šiek tiek daugiau laiko, sukurkime sąlygas atsiskleisti jų savarankiškumui. Nepamirškime įvertinti vaiko pastangų, svarbiausia ne galutinis tobulas rezultatas, tačiau būtent vaikų pastangos.
