Vaikai itin greitai išmoksta naudoti kompiuterines technologijas, tad nieko keisto, kai matome vos pusantrų metų vaiką, kuris tėvų telefone ar planšetiniame kompiuteryje žiūri video filmukus ar žaidžia žaidimus. Vaikai visa tai daro savarankiškai: geba įsijungti programą, braukiant pirštu per ekraną susiranda norimą filmuką ar žaidimą, jį vienu piršto bakstelėjimu įsijungia ir taip keliauja internetinių technologijų platybėse.
Kas dieną informacinės technologijos atveria vis didesnes galimybes tiek vaikui, tiek suaugusiam žmogui. Yra begalė internetinių socialinių tinklų, kuriuose vyksta tarpusavio bendravimas. Susirandamos įdomios veiklos, dalijamasi savo mintimis, emocijomis, draugaujama, žaidžiama, keičiamasi įvairiausia informacija, paveiksliukais ar nuotraukomis ir pan.
Kad ir kokiam socialiniam tinklui priklausote jūs, jūsų mažametis ar paauglys vaikas – labai svarbu žinoti ir suvokti patiriamas grėsmes, būdus kaip jas atpažinti, kaip su jomis kovoti ir, svarbiausia, kaip apsaugoti vaiką nuo internete patiriamų grėsmių, pavyzdžiui, elektroninės patyčios, priekabiavimai, grasinimai, viliojimai, asmeninės informacijos paviešinimas, platinimas ir nusavinimas, žalingas ir neteisėtas interneto turinys ir pan.
Natūraliai kyla klausimas, ką daryti su socialiniais tinklais? Riboti ar ne? Drausti ar ne? Vienareikšmio ir kategoriško atsakymo, deja, nėra. Rinkimės viduriuką – stebėkime.
Uždrausdami ar ribodami galimybę vaikui priklausyti socialiniams tinklams galime situaciją sumodeliuoti taip, kad vaikas praras pasitikėjimą artimiausiais žmonėmis ir paslapčia nuo jūsų vienu ar kitu būdu vis tiek dės visas pastangas tai daryti. Galima rasti labai daug rekomendacijų norint apsaugoti savo vaikus internete, pvz., naudokitės duomenų apsaugos priemonėmis, susitarkite ir nusistatykite buvimo internete laiką, naudokite programėlės ir matykite, kur yra ir ką veikia jūsų vaikas ir pan.
Būtina vaikams papasakoti apie socialinių tinklų pavojus ne tik virtualiame, bet realiame gyvenime. Visa tai galima įgyvendinti palaikant artimą ryšį su vaiku. Labai svarbu, kad mes, tėvai, rastume laiko ir kasdien domėtumėmės, kaip sekasi mūsų vaikui. Po klausimo „kaip tau, sekėsi mokykloje/šokių ar futbolo treniruotėje?“ ir išgirdus atsakymą „gerai ar normaliai“, svarbu išvystyti pokalbį, kurio metu vaikas išsakytų savo mintis ir emocijas. Domėkitės vaiko dienos veikla, kaip pavyko išspręsti matematikos uždavinius, kokia nuomonė apie Facebooke daugelio pasidalintą filmuką, kas palaikė draugiją pietaujant, ką įdomaus matė išvykoje, kaip jautėsi pristatydamas klasės draugams savo užduotį, kokia mintis slepiasi už „story“?
Reaguokite į tai, ką jūsų vaikas veikia. Būdami šalia savo vaikų ir nuolat kalbėdami įvairiomis temomis kuriame tvirtą tarpusavio ryšį ir siunčiame vaikams žinutę, kad ne tik jie gali pasitikėti savo tėvais, bet ir jais pasitiki tėvai. Atminkime, kad ir ką mes, tėvai, veiktume patys, turime būti šalia savo vaikų, „viena akimi“ stebėti ką jie veikia ir, esant poreikiui, padėti modeliuoti situacijas reaguojant į vaiko emocijas. Leiskime vaikams išbandyti vis kažką naujo, rinktis priimtiniausią variantą, priklausyti vienam ar kitam socialiniam tinklui, mokytis iš klaidų, reflektuoti apie savo emocijas ir siųskime žinutę, kad vaikas gali drąsiai kalbėtis apie viską, kas jam yra aktualu.
