Pranešime spaudai ji dalijasi savo patirtimi ir patarimais apie vaikų auklėjimą.
– Stovyklose akcentuojate laisvo žaidimo ir nestruktūruoto laiko svarbą vaikams. Galėtume sakyti, kad nuo karantino pradžios vaikai laisvai žaidžia, mėgaujasi nestruktūruotu laiku...
– Šis laikas nėra laisvas buvimas. Kad tas buvimas būtų laisvas, dabartinėje mūsų aplinkoje apskritai reikia įdėti labai daug pastangų. Tai, kaip veikia rinkodara, prekybos centrai, televizija, reklama, – jie daro viską, kad mums nereikėtų ta laisve pasinaudoti ir galvoti – o ką mums veikti?
Tėvų buvimą surikiuoja darbai, o vaikų – internetas: dabar noriu saldainio, žaidimo, tu man nupirk, parsiųsk...
Laisvas buvimas, arba vaikams – laisvas žaidimas, yra buvimas be šių trikdžių, be diktavimo, be tokios aplinkos, kuri aiškiai pasiūlo – ką tau dabar suvartoti ir ko norėti po to.
– Turbūt vienintelis būdas išgyventi karantiną – pasisemti iš šio laikotarpio išminties. Ką jūs sau atradote?
– Dar niekada nejaučiau tiek nerimo dėl to, kaip auga mano vaikai. Dar niekada taip nesvajojau, kad veiktų darželiai ir mokyklos. Aš dirbu nuo 8 iki 19 valandos, manau, visiems, kurių darbo karantinas nenutraukė ar nepristabdė, jo ne sumažėjo, o padaugėjo. Nepagražinta realybė, kai pamatai vaiką ryte, pakišdama jam dribsnių su pienu, ir pamatai vakare, kai įjungi vaikui filmuką, nes esi pavargusi.
Motinystės lūkesčiai apie tai, kokį kokybišką žmogų aš užauginsiu, kiek jam skirsiu nepertraukiamo laiko kartu, lieka svajonėse.
Būdavo dienų, kai pakėlusi galvą nuo kompiuterio ir pamačiusi, kad namai atrodo kaip po sprogimo, puldavau tvarkyti, o vaikai stebėdavo ir klausdavo: „mama, kada tu vėl būsi laiminga?“. Jie niekad nematė manęs vien dirbančios didžiąją dienos dalį ir dabar radę penkialapį alyvos žiedą sako, kad sugalvojo norą, kad mamai reikėtų mažiau dirbti. Tikiu, tą patį patyrė daugybė mamų per šį laiką.
Tada stabteliu ir prisimenu tai, kas mane labai glumina, stebint Lietuvos moteris, ypač daug pasiekiančias, uždirbančias. Pastebiu, kad yra nusistovėję priotetai: pirma, moterys yra darbuotojos, antra – motinos arba žmonos, trečia – namų tvarkytojos, ir tik ketvirtoje vietoje – tiesiog žmogus, moteris. Žmogus, turintis savo interesų, kad ir paskaityti knygą... Šito moterims reikia daugiau. Ir vaikams tai labai patiktų.
– Apie kokį laisvą buvimą, laisvą vaikų žaidimą kalbate?
– Kai būni miške ir aplinka tave inspiruoja, bet ne diktuoja konkretų atsakymą, ir tu, būdamas vaikas, gali kurti. Matai medį – gal norėsi į jį įlipti, gal pasidaryti supynę, o gal žaisi, kad čia tavo dangoraižis? Tada nuo tavo fantazijos labai daug priklauso.
O žaisdamas ar žiūrėdamas filmukus internete, tu turi vieną ar du variantus, ką daryti, kad eitum pirmyn, nereikia įsijautimo iš tavęs, tavo vidinis balsas pritildytas iki mažiausios padalos.
Mūsų kasdienis buvimas pasaulyje – žiauriai nelaisvas. Po truputį mes atprantame naudotis savo laisve ir tingime.
– Kaip vaikui „parduoti“ tą laisvo buvimo idėją?
– Pasakykite vaikui – eime pasivaikščioti. Ar daug vaikų sureaguoja „valio, einame pasivaikščioti!“? Dauguma sakys „tingiu, nenoriu, o ką ten veiksime?“.
Bet pagalvokite – kiek kartų grįžote iš pasivaikščiojimo nuoširdžiai pasikalbėję su vaikais, prisifantazavę, prisijuokę, nes vaikas išgirdo savo vidinį balsą, o ne iš animacinių filmukų ar paskirtų užduočių.
Aišku, pradžioje to „pardavimo” reikia. Vieni miške su vaikais „netyčia” atranda voverytės paliktą šokoladinį kiaušinuką po medžiu. Kiti eina su tikslu išsidrožti laidynę ar pernešti varlių per kelią.
“Pasivaikščiojimas dėl pasivaikščiojimo” netinka ir mano vaikams. Bet užtenka nedidelės inspiracijos, įdomesnio atsakymo, ką veiksim ar rasim miške, ir toliau jau formuojasi įprotis išeiti į laisvesnę gamtos aplinką.
– Stovyklas miške organizuojate jau šeštus metus ir sakėte, kad bandymas pradžioje stovyklas rengti patalpose, o ne miške, buvo klaida?
– Kiekvienas žino, kas būna, kai esame uždaryti patalpose (išskyrus tuos atvejus, kai esi įsimylėjęs – bet čia kalbam apie vaikus). Daug šeimų patyrė, kad būdami uždaroje erdvėje vaikai daug lyginasi, konkuruoja.
Kiekvienas turi turėti erdvės sau. Vaikai lygiai taip pat – patalpose jie galynėjasi, lyginasi, tikrina ribas, bando nustatyti hierarchiją – „aš būsiu direktorius, dabar klausykit manęs”...
Karantino metu mes buvome dviese su trimis vaikais – tarp jų nuolat vyko „kas viršesnis“, nes yra vyriausias, kuris yra abiejų mažesniųjų trokštamas draugas, o vyresnysis diktuoja sąlygas ir žaidžia arba su vienu, arba su kitu.
Pradžioje, kol eksperimentavome, stovyklas rengėme mokyklos patalpose ir pamačiau štai ką: nors turi didelį kiemą su laipynėmis, vis tiek tas buvimas mokyklos erdvėje tarsi iš vidaus „spaudė“ vaikus lygintis vienus su kitais, išsibūriuoti į grupeles – kas čia viršesnis, geresnis, ir mums jokioje kitoje stovykloje neteko spręsti tiek daug vaikų konfliktų, nuolat aiškintis su vaikais, kaip mes čia elgiamės, net įsivedėme „Stop“ taisyklę, kurią paprastai taiko mokyklos: jei vaikui nepatinka, kaip kiti su juo elgiasi, jis sako “Stop” ir turime to laikytis.
Nuo tada, kai stovyklas rengiame miške, „Stop“ taisyklės neprireikė net įvesti. Miške yra vienintelė taisyklė, kuria iki šiol niekas nepasinaudojo, bet vis pasirepetuojame: jeigu nuklysti, turi stovėti vietoje ir garsiai šaukti, mokytojai išgirs.
– Kaip keičiasi santykiai būnant lauke?
– Kai esi uždarytas ribotoje erdvėje, mokytojas turi ateiti su programa, kuri yra tokia įtraukianti ir patraukli, kad vaikai pasinertų pilnai. Jeigu vaikai turi laisvę patalpoje, kurioje negali nei laipioti, nei bėgioti, nei kaip nors kūrybingai naudoti aplinką, tai vienintelis jiems įdomus objektas – kiti vaikai ir santykiai su jais. O jiems dar reikia daug išmokti, kad galėtų juos kurti pozityvius ir palaikančius.
Miške yra krūva objektų, su kuriais vaikai gali veikti. Jie gali tyrinėti aplinką po vieną arba kartu – eiti upeliu prieš srovę, žaisti gaudynių, nešti kibirais vandenį iš upelio, išsidrožti laivelį, pasigaminti meškerę ar kt.
Gamtoje vaikai neieško vienas kito silpnų vietų, o ieško tikslų – ką jiems kartu veikti.
Tai, kaip vaikai miške mokosi, yra – priešingai nei daugumoje mokyklų – labai fiziška, protą paliečia per kūną, todėl lieka ten ilgiau. Vaikai pamato iššūkį, pavyzdžiui, pereiti rąstą nenukritus, ir turi ir mąstyti, ir tuo pat metu tikrinti savo mąstymą veiksmu.
Čia kūrybingumas auga vienu metu su valia ir ištverme, o juos mes kartais pamirštame, kai susikoncentruojame tik į vaiko smegenų pajėgumus. Kantrybė juk išugdoma per fizinę veiklą, kai turi kažką įveikti ir įveikdamas patiki, kad tu gali, ir ilgainiui gali vis daugiau ir daugiau.
Būna vaikų, kurie bijo vasarą išeiti su šortais, nes žolė liečia kojas. Gamtoje jie turi erdvės jaukintis savo baimes ir kai jie tai padaro – labai išauga vidumi.
Pavyzdžiui, vaikas bijo vandens. Vieną dieną jį paliečia su pagaliu, antrą – su smilga, trečią – pirštu, ketvirtą stovyklos dieną nusiėmė kroksą ir įkišo koją, o penktą – jau išsimaudė.
Miške vyksta ne galios santykis su kitais, o savo vidinių ribų įveikimas.
