Vyrai dažnai baiminasi prarasti vyriškumą ar sugebėjimus lovoje, kai kurie maišo šią palyginti trumpą procedūrą su kastracija, treti nerimauja, kad skaudės, o ketvirti apskritai nesuka galvos dėl nėštumo, nes tai – ne jų rūpestis.
Vilnietis Lukas vazektomiją pasidarė praėjusiais metais ir sako to sprendimo nesigailėjęs. Panašu, kad vyras džiaugiasi visapusiškai: taip patogiau ir ekonomine, ir poros santykių prasme.
– Papasakokite, kaip apsisprendėte pasidaryti vazektomiją. Kiek jums buvo metų ir kokios buvo pagrindinės priežastys?
– Vazektomiją pasidariau 2022 metais, kuomet man buvo 41 metai. Kas tai nulėmė?
Tikrai nėra vienos priežasties, jų daugiau nei keletas. Pirma, tai aš turiu tris vaikus ir tikrai žinau, kad daugiau vaikų turėti nenoriu, nes nebesugebėsiu daugiau vaikų visavertiškai išlaikyti. T.y. suteikti jiems galimybes mokytis, užsiimti jiems patinkančia veikla ir panašiai.
Daugiau dirbti jau nebelabai turiu nei noro, nei galimybių, nei sveikatos. Du mano vaikai, galima sakyti, užsiima profesionaliais sportiniais šokiais, mažiausia mergina – baletu. Tad išlaidų šioms veikloms yra labai daug. Tad pirmasis momentas ir buvo tam tikra prasme ekonominis.
Antras momentas – tai norint turėti lytinius santykius tenka saugotis nuo nepageidaujamo nėštumo. Suprantama, kad moteris turi arba dėtis spiralę, gerti kontraceptines tabletes, arba blogiausiu atveju reikia naudoti prezervatyvus. Mano žmonai spiralė netinka, o kontraceptikai veikė taip, kad jai labai numažėjo noras apskritai turėti lytinių santykių. Atsisakyti kontraceptikų ir saugotis su prezervatyvais mums netiko – tai ir nepatikima, ir erzina, ir neprideda jokios romantikos.
– Ar buvo baisu?
– Šia tema yra ne vienas Tomo Sinickio interviu, jo paklausius, kas ir kaip vyksta, baimės iš esmės nebuvo.
– Ar su kažkuo pasitarėte? Galbūt buvo atkalbinėjančių?
– Apie vazektomiją tariausi tik su žmona. Manau, kad tai yra tik mudviejų reikalas.
Pirmą kartą apie norą pasidaryti vazektomiją jai užsiminiau, kuomet man buvo kokie 38–39 metai, ir ji sureagavo neigiamai. Sunku pasakyti, kodėl, jau nepamenu. O vėliau argumentai ir mano tvirtas noras nugalėjo. Dabar abu žinome, kad tai buvo labai teisingas sprendimas.
– Papasakokite apie pačią procedūrą. Kaip ji atrodo nuo–iki? Kiek kainavo? Ar buvo skausminga?
– Pati procedūra susideda iš poros dalių. Pirma dalis – konsultacija su urologu ir reikiamų tyrimų padarymas. Antra dalis – tai pati operacija.
Operacija iš esmės ilgai netrunka: ateini paskirtu laiku, pasiruoši operacijai ir keliauji į operacinę. Ten turi dvi opcijas: pilna narkozė arba dalinis nuskausminimas. Čia jau individualus reikalas: jei esi baisiai jautrus skausmui, tuomet gal reiktų pilnos narkozės, tačiau natūralu, kad viskas užtruks ilgiau.
Aš pasirinkau dalinį nuskausminimą. Ar skaudėjo? Na, malonu nebuvo, bet kentėti galima. Kadangi operacijos esmė yra kanalo perrišimas, tai va tą kanalą (įsivaizduokime kaip vamzdelį) reikia perpjauti, kiek ištraukti ir „užrišti“ mazgus. Tas traukiojimas ir yra nemalonioji reikalo dalis. Jei labai skauda, visuomet galima paprašyti suleisti papildomą dozę nuskausminamųjų.
Po operacijos esi nuvežamas į palatą ir po kokios valandos gali keliauti namo. Va taip paprastai atsikeli, apsirengi, kuo apsirengęs atėjai, ir išeini. Nesi sutvarstytas, kokių nors nepatogumų nėra. Keli pleistrai ant pjūvių (2 pjūviai abejose pusėse) ir tiek žinių.
Praėjus dviem savaitėms po operacijos yra būtina pasidaryti tyrimą, ar sėkloje yra gyvybingų spermatozoidų. Jei operacija pavyko tinkamai, bus nulis.
Dėl kainų dabar jau nebus aktualu, nes viskas stipriai pabrango. Man visa procedūra kainavo apie 400 eurų, dabar arti dvigubai brangiau.
– Ar esama komplikacijų galimybės?
– Matyt, kad galimybė yra, tačiau tikimybė menka.
– Ar jūsų gyvenimas kaip nors pasikeitė dėl priimto sprendimo?
– Galima sakyti, kad tai esminis klausimas, kurio aš nesužinojau iki operacijos – ar kas nors pasikeičia. Ir atsakymas yra labai paprastas – niekas. Visiškai niekas nepasikeičia, nei noras, nei pojūčiai, nei gebėjimai ar sugebėjimai, nei vaizdas, nei sėklos spalva ar dar kas nors. Viskas lieka absoliučiai taip pat. Visiškai.
O gyvenimas tik pagerėja, nes žmonai nebereikia gerti tablečių, dėtis spiralių, atsiranda spontaniškumas, nereikia galvoti, ar turi apsisaugojimo priemonių ir taip toliau. Ir tikrai galva nebesisuka, ar netyčia neužlėksi su nėštumu.
– Ar kada nors gailėjotės?
– Absoliučiai ne, man tai buvo ir yra pats geriausias sprendimas.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek mažai vyrų renkasi vazektomiją?
– Aš išskirčiau du aspektus. Pirmas, tai psichologinis momentas: o jei atsitiks taip, kad aš dar norėsiu turėti vaikų? Čia individualus reikalas, bet manau, kad jei nesivadovauji taisykle, kad vaikų bus tiek, kiek dievas duos, turėtum suprasti, jog vaikų darymas nėra sportas, o vaikai patys neužauga (ne fizine prasme).
Ir antra, tai baimė: o kaip bus? Ar man vis dar stovės ir galėsiu mylėtis su moterimi?
– Ar manote, kad informacijos apie vazektomiją kaip variantą Lietuvoje užtenka?
– Manau, kad nepakankamai. Vis dar yra daug niekuo nepagrįstų baimių ir mažai informacijos. Kaip minėjau prieš tai, pavyzdžiui, tuo klausimu, ar kas nors pasikeičia po operacijos.
– Vazektomijos atstatymas vaisingumo klausimu nėra šimtaprocentinis. Ar svarstėte, kas būtų, jei vis dėlto užsinorėtumėte dar vieno vaiko?
– Vazektomiją dariausi tada, kuomet buvau 100 procentų tikras, kad man trijų vaikų užtenka. Noriu juos sąžiningai užauginti skiriant jiems maksimaliai dėmesio, laiko ir lėšų. O jiems suaugus, reikia ir dėl savęs su žmona pagyventi (šypsosi).
