„Gyvenime buvo toks laikotarpis, kai supratau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka. Bet taip pat pradėjo kirbėti mintis, kad labai norėčiau padėti gyvenimo nuskriaustiems žmonėms, pabandyti suteikti jiems džiaugsmingų akimirkų. Internete ieškodama informacijos apie savanorystę radau iniciatyvą „Niekieno vaikai“ (savanoriai teikia emocinę paramą vaikams, kurie ligoninėse būna be tėvų ar kitų artimųjų) ir iš karto supratau – tai man“, – pradžią prisimena Brigita.
Lapkričio mėnesį bus treji metai, kai moteris savo vakarus, laisvadienius, o kartais ir naktis leidžia budėdama greta vaikų lovų ligoninės palatoje. Per šį laiką pašnekovei teko susidurti ne tik su karantino laikotarpiu, kuomet savanoriai nebuvo įleidžiami į ligonines, tačiau ir su aplinkinių nesupratimu ir prieštaravimais: „Žmonės manęs vis klausė – „kam tau to reikia?“ Liūdino toks aplinkinių požiūris, o ir pirmi kartai ligoninėje buvo nedrąsūs ir sunkesni emocine prasme – gailėjau tų vienišų vaikų ir atrodė, kad jei galėčiau, visus juos pasiimčiau su savimi namo. Tačiau žinojau, kad darau tai, ką turiu daryti, ir esu ten, kur turiu būti.“
