Gydytojo pasakojimai iš priimamojo: mama, kaip jaučiatės, ar jums viskas gerai?

Natūralu, kad įvykus rimtesnei traumai ar esant didesnei žaizdai artimiesiems gali būti negera būnant šalia vaiko arba stebint, kaip siuvame žaizdą ar atliekam vieną ar kitą procedūrą.

Kai dirbame operacinėje, tai viskas kiek kitaip, nes tėvai vaiko laukia palatoje, o tu kaip chirurgas turi susikoncentruoti tik į operacinį lauką. Atliekant pirminį chirurginį žaizdos sutvarkymą procedūriniame kabinete priėmime visuomet periferijoje būtina matyti artimuosius, kurie dažniausiai ateina palaikyti paciento.

Kartais tenka paklausti: „Mama, kaip jaučiatės, ar jums viskas gerai?“ Pastebi, kad šalia stovinti mama lyg neranda vietos, daug žiovauja, svirduliuoja, bando stovėti užmerkusi akis ar išpilta prakaito. Jeigu kažkas ne taip, tuomet dažniausiai paprašome mamų atsisėsti arba atsigulti ir pakelti kojas aukštyn.

Yra ne kartą tekę gaudyti alpstančias mamas, o rekordas yra trys per vieną budėjimą sublogavusios mamos. Tada buvo labai karšta vasaros diena, tai tikėtina, kad viskas susidėjo: stresas, vaiko žaizda, karštis, mažai skysčių ir t.t.

Kaip ir minėjau, viskas čia yra natūralu, tačiau būtina pažinoti save, jausti ir įspėti apie tai gydytoją. Jeigu bijote kraujo – geriau neikite į procedūrinį kabinetą, arba jeigu pajutote šaltą prakaitą, galvos svaigimą ar kitus simptomus, geriau pasakykite tai gydytojui iki tol, kol jus neš iš kabineto, o vaikui bus dar didesnis stresas (taip irgi yra buvę).

Herojų priėmimo skyriuje pakanka ir taip (taip vadinu visus pacientus), todėl pirmiausia pasirūpinkite savimi, o po to vaiku. Ne veltui lėktuve nurodoma, kad nelaimės atveju pirma deguonies kaukę turi užsidėti pats sau.

Būkite sveiki!