Pakanka vien tik žodžio „masturbacija“, kad daugelis suaugusiųjų pasijustų nesmagiai, be to, tą nesmagumą dažnai lydi kaltės jausmas. Bet ar kas pastebi, jei vaikas tampo ausį ar glostinėja savo ranką? Į tai net dėmesio niekas neatkreipia.
Tačiau kodėl tėvai, ignoruojantys, kad vaikas tampo ausį, baisiausiai sunerimsta ir net barasi, kai vaikas tampo savo intymų daikčiuką? Galbūt todėl, kad lytinius organus laiko kažkuo blogu, mįslingu, draustinu, arba todėl, kad šventai tiki, jog genitalijų lietimas – tai aiškus psichologinių problemų ženklas. Visgi abudu požiūriai yra klaidingi.
Daugelis vaikų „žaidžia“ su savo genitalijomis. Šito tikėtis galima, kai vaikui 2–6 metukai, rašo askdrsears.com. Tėvus toks lytinių organų glamonėjimas baugina todėl, kad jie vaikų veiksmus vertina per suaugusiųjų prizmę.
Vis dėlto vaikui masturbacija tėra normalus būdas atrasti kažką naujo, šiuo atveju – intymias savo kūno sritis ir malonų jausmą, kylantį jas stimuliuojant. Domėdamiesi savo kūnu, jį tyrinėdami, vaikai suvokia, kad vienų organų lytėjimas teikia didesnį malonumą negu kitų. Kai mažametis šitai išsiaiškina, jo rankos neretai atsiduria ties sritimis, kurių glostinėjimas maloniai jaudina.
Taigi, vaikams masturbacija – tai būdas patirti malonumą. Tai ne kas nors bjauraus arba netinkamo. Tik išgirdęs, kad būtent taip tokius veiksmus vertina suaugusieji, vaikas gali sutrikti, pradėti gėdytis arba užsikrėsti suaugusiųjų nerimu.
Kadangi vaiko domėjimasis savomis genitalijomis ir jų stimuliavimas nėra kažkas bloga, jo už tai barti, gėdyti, trikdyti, žeminti arba net bausti tikrai nereikia. Taip pat jokiu būdu negalima duoti jam suprasti, kad toks kūno vietos yra bjaurios, suteptos.
Svarbu suvokti, kad vėlesniu gyvenimo etapu išryškėjančių seksualinių sutrikimų priežastis neretai – ankstyvoje vaikystėje perdėm uolių ir, žinoma, tik gero norinčių tėvų suformuotas netinkamas požiūris į tai, kas siejasi su seksu. Visiškai gali būti, kad tokie tėvai, dėl t,o kad patys buvo gėdijami, gąsdinami ar baudžiami, taip ir nesugebėjo suvokti ir priimti savo pačių seksualumo.
Masturbacija vaikystėje – normalus elgesys
Svarbu suprasti, kad troškimas patirti malonumą stimuliuojant savus organus yra normalaus seksualinio vystymosi požymis. Nors teigiamam savo paties įvaizdžio susiformavimui masturbacija nėra būtina, mėgavimasis savais lytiniais organais gali paskatinti sveiką seksualinę raidą ir pozityvų savo kūno vertinimą.
Tai reiškia, kad kartkartėmis sukylantis noras užsiimti savomis genitalijomis neturi būti laikomas kažkuo bjauriu ir žalingu. Tai taip pat nėra nuoroda į giluminius emocinius sutrikimus arba netinkamą auklėjimą. Daugeliui mažamečių masturbacija yra atradimų proceso tąsa, teikianti vien geras emocijas.
Kada vaiko masturbacija turėtų versti sunerimti
Visgi žaidimas su genitalijomis kai kada tampa šiuo tuo rimtesniu nei su laiku praeinantis smalsumas. Kad šitaip gali būti, išduoda didelis masturbavimosi dažnis, intensyvumas ir tai, kad toks būdas sukelti sau malonumą domina vaiką labiau nei bendravimas su kitais, kad jis atitraukia nuo socializacijos. Kas pasakytina apie bet kurį būdą patenkinti savus poreikius, netgi save apdovanoti, galioja ir šiuo atveju.
Taigi, jei įprotis yra tik retkarčiais įvykstantis nukrypimas nuo rutinos, greitas būdas išsivaduoti iš nuobodulio, kylantis dėl poreikio pasijusti komfortiškai ar būtinybės atsikratyti susikaupusio nerimo, tas įprotis normalus. Visgi jeigu asmuo tampa nuo įpročio priklausomas, jeigu dėl to jo nebedomina joks kitas būdas pasikelti nuotaiką ar tiesiog gerai pasijusti, toks savęs tenkinimas laikytinas nenormaliu.
Prie medicininių komplikacijų savų genitalijų stimuliavimas priveda retai. Nors mergaičių atveju pernelyg dažnas ir intensyvus lytinių organų trynimas, ypač į ką nors kieto, pvz., dviratuko balną arba supamą medinį arkliuką, gali sutraumuoti šlapimtakių angą, o tai gali lemti šlapimo takų infekciją.
Visgi dažniausiai rankomis atliekama stimuliacija (jei rankos nėra purvinos) kūno audinių nepažeidžia, nebent vaikas pernelyg intensyviais judesiais sąmoningai sukeltų sau skausmą. Žinoma, tokiu atveju tėvai turėtų įžvelgti problemą ir pasistengti ją išspręsti.
Ne prie žmonių
Matydami besimasturbuojantį vaiką suaugusieji susigėsta, sutrinka. Tad ką daryti, kad vaikas nesimasturbuotų prie žmonių? Užuot smerkę ir barę, tėvai turėtų dalykiškai jam paaiškinti, kad visi su intymiais organais susiję veiksmai, kaip antai gamtinių reikalų atlikimas tualete, reikalauja privatumo ir viešumoje jų daryti nedera.
Įvykusiu „incidentu“ (vaiko masturbacijos prie žmonių atveju) reikėtų pasistengti pasinaudoti kaip proga surengti auklėjamąją pamokėlę, taigi, ramiai paaiškinti, kad „tai“ daryti reikia ten, kur nieks nemato, nes „tai“ matydami žmonės pasijunta nepatogiai. Po tokio paaiškinimo vaikai paprastai liaujasi, sugeba susivaldyti, nes nori kuo daugiau laiko praleisti su suaugusiaisiais.
Tačiau juk socialinis gyvenimas iš mūsų natūraliai reikalauja, kad savo poreikių tenkinimą atidėtume iš pagarbos kitų žmonių jausmams. Taigi, geriausiais sprendimas tokiu atveju – kuo skubiau sudominti vaiką labiau socialiai priimtina veikla.
Gąsdinimas ir bauginimas – netinkama taktika
Štai keletas bauginančių pastabų, kurias bent jau anksčiau tėvai tikrai kartodavo savo vaikams, kai pamatydavo juos besimasturbuojančius: „Jei taip darysi, tavo rankos apaugs karpomis“, „Nuo to gali apakti“, „Nustok tai daręs, nes susirgsi“.
Girdėdami tokias prognozes vaikai gali pasistengti atsikratyti įpročio, tačiau panašios pastabos gali išauginti kaltės jausmą, pakenkti savęs vertinimui, suformuoti ydingą požiūrį į seksą. Be to, supratę, kad tėvų žodžiai buvo melagingi, vaikai gali pradėti su įtarimu žiūrėti ir į kitus tėvų patarimus lytiškumo klausimais.
Sprendimas – alternatyvūs būdai atsipalaiduoti
Vienam psichologui per savo darbo praktiką teko susidurti su šešiamete, kuri masturbavosi kas vakarą, kai būdavo paguldoma miegoti, ir darė tai taip intensyviai, kad gerokai išdirgino savo lytinius organus, jie tapo net skausmingi. Mergaitės motina buvo pakankamai nuovoki, kas supratų, jog toks įprotis dukrai pasitarnauja kaip būdas atsikratyti įtampos.
Visų pirma, reikėjo surasti įtampos priežastis ir, antra, pasiūlyti mergaitei kitų nusiraminimo būdų. Netruko paaiškėti, kad tuo konkrečiu gyvenimo etapu vaikui teko patirti nemenką stresą, kurį sukėlė persikėlimas į naujus namus, perėjimas į naują mokyklą ir pastangos susirasti naujų draugų. Tėvai padėjo dukrai priprasti prie įvykusių permainų, be to, kol ji užmigdavo, glostydavo nugarą ir leisdavo ramią muziką. Mergaitė ne tik atprato nuo masturbacijos, bet ir įsitikino, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis tėvai gali suteikit reikiamą pagalbą.
