Ne visiems žiemos šventės kelia džiaugsmą, kurio visi taip tikimės. Kartais vietoje jo aplanko nuovargis, vienišumas, pyktis, įsiskaudinimas. Geštalto psichoterapijos praktikė Rasa Siudikienė kreipėsi į tuos, kurie šventes pasitinka lydimi ir neigiamų jausmų. Ji kaip vertingą dovaną Delfi Šeimos skaitytojams įteikia patarimus ir pastebėjimus, kaip švenčių metu susigrąžinti ramybę.
– Kodėl šventės nemenkai daliai žmonių kelia visai ne atsipalaidavimą, šilumą, artumą, o įtampą, nusivylimą? Ar tai – neteisingi lūkesčiai?
– Pradėkime nuo klausimo, kas yra šventės? Jeigu tai tradicinės šventės su dovanomis ir įdarytais kalakutais, tai šiems planams įgyvendinti prireiks resursų: jėgų, kantrybės, dėmesio, kūrybiškumo, papildomų finansų ir daugiau laiko. Ar visus šiuos resursus turite nepanaudotus ir galite juos paskirti švenčių organizavimui? Manau, nemaža dalis patiria prieššventinį stresą, nes neturi papildomo laiko, jėgų, tiesiog tikisi, kad tai savaime kažkaip susidėlios. Susidėlioja, bet sukelia įtampą.
Darbingų žmonių kasdienybė yra pakankamai įtempta, nemaža dalis balansuoja ties išsekimo riba ir yra įpratę negirdėti vidinių pavojaus signalų, kuriuos siunčia kūnas. Stengiamasi į save įpilti daugiau kavos, pagreitinti tempą, optimizuoti laiką, greičiau susisukti, paskambinti, rezervuoti, priminti ir t.t. Taip į šventes ateinama be vidinių resursų, išsekus, su dar vienu papildomu darbų sąrašu. Gaunasi nusivylimas, vietoje šventinio atsipalaidavimo.
Paminėjote šventinį artumą, šilumą – tai subtilūs pajautimai. Jeigu dalyvaujama kasdieninėse „žiurkių lenktynėse“, tai normalu, kad prireiks kelių dienų nurimti, pailsėti, išsimiegoti. Tik pailsėjus ir atgavus vidinę ramybę, pavyktų būti šiltu ir atviru žmogumi. Ruošiate 12 patiekalų, dengiate stalą, rūpinatės kalėdinėmis dovanomis – natūralu, jausti nuovargį ir nusivylimą, vietoje bendrystės, šilumos ir artumo.
Psichoterapijoje yra tokie terminai – resursinė ir neresursinė žmogaus būsena. Manau, kad kiekvienam naudinga apgalvoti strategiją, kad po darbo savaitės pailsėčiau, atsistatyčiau ir atneščiau prie šventinio stalo ramybę, gerumą, artumą. Paskirstyti darbus kitiems šeimos nariams. Atsisakyti kai kurių nebūtinų darbų. Išsimiegoti. Suspėti nusiprausti, persirengti, pailsėti, pasimelsti, pamedituoti prieš sėdant prie stalo.
– Ką daryti, jeigu laukia šventės su žmonėmis, kurie nebūtinai mums malonūs? Su žmonėmis, kurie uždavinėja skaudžius, nemalonius klausimus, kurie vis bando įgelti, nevaldo to, kaip kalba?
– Aktualus klausimas. Psichoterapijos klientai dažnai atsineša šią problemą į konsultacijas. Jie ne tik kankinasi prie šventinio stalo, bet išgyvena stiprų kaltės jausmą, kad „šventės nedžiugina“, „nekenčiu važiuoti pas močiutę“, „viską atiduočiau, kad tik nereiktų ten dalyvauti“, „gėda kam nors sakyti, bet nenoriu švęsti pas tėvus“, „nežinau kaip vėl atlaikysiu, jeigu atvažiuos teta“ ir t.t.
Daugybė žmonių savotiškai aukojasi, kad šventinio stalo „teroristai“ klestėtų. Nesusituokusios poros, neturinčios vaikų šeimos, poros, negalinčios nusipirkti namo ar buto, vieniši, mažiau uždirbantys ir t.t. Visi jie „neįtinka“ ir tampa šventinio stalo taikiniais:
„Kiek jūs dar gyvensite nuomuojam bute? Kaip studentai kokie. Tetos Aldutės dukra jau namą turi ir laukiasi antro“;
„Tai jau senstu, paskutinės Kalėdos, vieną dieną sugriūsiu visai, o jūs vaikai nepasigesite, tik kaimynai užuos, kad kūnas pūna“;
„Negeri nei čierkutės? Tai gal gandrai pralekia, a? Kaip tai „dar ne laikas“? Mes tai gimdėm jaunos ir nesigailim – jokių apsigimimų nebuvo, ir duonos visiems užteko“;
„Tai kiek tu vaikeli dabar uždirbi? Visi klausia, o aš nežinau ką atsakyti“;
„Šitiek mokslų baigėte, o gyventi nemokate“;
„Sustorėjai. Čia tau bus su skydliauke. Daktaras Unikauskas sakė…“;
„Tai dar vis pas psichologus vaikštai? Aš tai netikiu jais. Jie patys turi problemų“;
„Ko taip jautriai reaguoji? Net žodžio pasakyt negalima“.
Taip, tikrai ne visi laukia Kalėdų. Ne visiems tai „artumo ir meilės kupinas metas“. Svarbu prisiminti: taip, kaip jūs galite švęsti su giminaičiais, lygiai taip pat galite nešvęsti su giminaičiais. Tai yra du veiksmai. Renkatės jūs.
– Ar yra kokių nors psichologinių triukų ar technikų, kaip atlaikyti tokius komentarus, klausimus? Kaip sau pasilengvinti būvį?
– Jeigu tikrai nėra kaip išvengti buvimo kartu, rekomenduoju rimtai padirbėti su savimi ir su situacija. Tai gali pasitarnauti ir kitose gyvenimiškose situacijose, kuomet reikia apginti ribas:
1 žingsnis. Pirmiausia, supraskite, kad tokie pokalbiai žeidžia jūsų privataus gyvenimo ribas. Tai svarbu. Jūsų šeima, finansai, darbas, pomėgiai, sveikata ir kiti gyvenimo aspektai yra privatūs reikalai ir tik jūsų nuosavybė. Ne tetos. Ne senelių. Jūs gyvenate savo unikalų ir vienintelį gyvenimą. Bandymas kištis į jūsų gyvenimą yra ribų peržengimas, o ne „gero norėjimas“.
2 žingsnis. Nenuneigti, neapsimesti, nenuryti sukilusio emocinio skausmo. Įvardinti sau, kaip jaučiatės. Jeigu peržengtos ribos, jūs jausitės blogai, tokia būtų normali reakcija į toksišką elgesį. Ne, jūs nesate „per jautrus“, „įsižeidžiantis“, „nenorintis kalbėtis“. Jūs reaguojate, jūsų kūnas reaguoja, tad normalu, kad nebenorite vėl patirti panašios patirties, nenorite važiuoti ir būti ten, kur patyrėte toksišką elgesį. Nekaltinkite savęs už nenorą.
3 žingsnis. Pagilinkite savo supratimą, kad vykstantys pokalbiai prie stalo gerokai sumažina jūsų galimybes mandagiai keisti situaciją. Vykstantis pokalbis – panašus į gaisrą. Gaisrą reikia kažkaip gesinti. Kai dega atvira liepsna jūs neturite laiko apgalvoti strategijos ar užsiiminėti prevencija. Kasmet vykstantis „gaisras“ prie stalo, kai tetulės naršo po jūsų privatų gyvenimą, rodo, jog nepasirūpinate gaisro prevencija. Atkreipkite dėmesį, kad „mandagiai nutylėdami“, „nekreipdami dėmesio“, „negadindami šventės“ , jūs patys prisidedate prie tetučių elgesio. Netiesiogiai jas paskatinate.
4 žingsnis. Taigi, raskite laiko išankstinei „gaisro“ prevencijai. Veikite iš anksto. Tai gali būti padaryta telefonu arba gyvai susitikus. Keli pavyzdžiai:
„Tėti, noriu tau kai ką pasakyti. Man nemalonu, kai prie stalo aptarinėjami mūsų su vyru finansai. Būčiau dėkinga, jeigu pavyktų išvengti tokios temos. Jeigu nepavyks, mes išvažiuosime anksčiau. Paaiškinu iš anksto, kad suprastum“;
„Teta, žinau, kad jums rūpi, jog turėtume vaikų, tačiau vaikų gimdymas yra mūsų su vyru privatus reikalas. Prašome jūsų susilaikyti nuo tokių pokalbių. Kitu atveju daugiau nebesusitiksime per šventes“.
5 žingsnis. Numatykite, kaip ginsite nubrėžtas ribas. Užsitikrinkite palaikymą. Tai gali būti artimas socialinis kontaktas – vyras, sesuo, mama, kurie žino situaciją ir palaiko jūsų poziciją. Būkite su jais tarsi komanda prie stalo. Susitarkite, kad būsite šventėje iki nemalonių pokalbių, kad netoleruosite savo ribų peržengimo. Atsistosite ir išeisite. Tai bus ne tik savo ribų parodymas, bet ir aiškus signalas, kad jūs pastebite ir ginate savo ribas.
Kai brėžiate ribas, žinokite 2 taisykles:
1. Nubrėžtos ribos visada būna išbandytos, patikrintos;
2. Jums reikalingi resursai ribų apgynimui (artimojo palaikymas, vidinė stiprybė, žinojimas kaip sureaguosite į ribų peržengimą). Pagalvokite, ar po darbo savaitės turite pakankamai jėgų, kantrybės, kad tinkamai sureaguotumėte ir apgintumėte ribas? Gal užteks tokio varianto: „Mama, mes atvažiuosime per Kalėdas trumpam – 1 valandai. Turime kitų planų“.
– Kodėl taip sudėtinga imti ir nešvęsti su tais žmonėmis? Mes visi lyg ir turime pasirinkimą nevažiuoti, nesusitikti su jais, bet daug žmonių kažkodėl pasirenka vis tiek tai daryti. Ar tai susiję su baime likti vienišu? Įbruktais socialiniais stereotipais, kad nevalia atstumti savo šeimos narių? Nenoru pasirodyti negeru?
– Švęsti yra viena, o pokalbiai, peržengiant jūsų privatumą, kita. Įprastai gyvenime mes galime rinktis su kuo draugauti, eiti į pasimatymus, su kuriais bendradarbiais eiti pietauti. Šventės giminaičių rate nesuteikia galimybės rinktis. Tenka prisitaikyti, nutylėti, pakentėti arba reaguoti, duoti atkirtį, kritiniu atveju – nedalyvauti.
Kada pasirenkame ignoruoti savo jausmus? Dažniausiai – kai jaučiamės vieniši, bijome savo minčių, vienatvės, kai ieškome artumo, bendrystės ir esame įpratę už tai susimokėti bet kokią kainą. Neginam savo teisės švęsti be įtampos, kai kiti atrodo svarbesni už mus. Kai kitiems sakome „taip“, sau pasakome „ne“. Kai žema savivertė veda į savo jausmų ir emocijų ignoravimą, kiti žmonės gali atrodyti svarbesni ir labiau vertesni pagarbos, negu mes patys. Kai rūpi ne kaip aš jaučiuosi, o ką žmonės pasakys.
Esu pastebėjusi, kad skaudžių replikų autoriai – gana įsitempę žmonės. Jie nuolat savotiškai dirba: renka duomenis, kad vėliau galėtų lyginti, apkalbėti, pasigirti. Tai toksiško žmogaus pasirinkimas gyventi nerealiame įvaizdyje. Jam nesvarbu, kaip jūs jausitės. Svarbu, kokią informaciją paims iš jūsų ir panaudos įvaizdžiui.
Jeigu skaudina giminaičio replikos, greičiausiai jus baudžia už tai, kad neturite kažko „vertingo“, kažko, kas palaikytų kuriamą įvaizdį. Jeigu jūs metai iš metų važiuojate ir švenčiate sukandę dantis, tuomet jūs irgi dalyvaujate įvaizdžio kūrimo žaidime kaip pilnateisis žaidėjas. Pasakyti „stop“ tetulei, tai nėra tik jos sustabdymas (jos niekas nesustabdys), tai yra jūsų išsivadavimas iš toksiško spektaklio.
– Ką patartumėte žmonėms, kurių artimiausios šeimos elgesys gadina švenčių malonumą? Pavyzdžiui, yra moterų, kurios žino: vyras per šventes greičiausiai padaugins ir vėl prisicirkins. Pas uošvius lyg ir gali nevažiuoti, bet artimiausios šeimos problemos dar skaudžiau kerta per šventes.
– Patarčiau pasirūpinti savimi ir nespręsti kitų žmonių problemų. Net ir pačių artimiausių. Švenčių proga pasakyti sau „taip“. Ne giminaičiams, ne vyrui, o sau. Pagalvokite, ką galėtumėte nuveikti, kad jums būtų tikra šventė.
Tarkime, dovanos išdalintos, kepti kalakutai išragauti, vyras padauginęs cirkinasi. Ką darysite? Gal išeisite pasivaikščioti į šventinį miestą, pabėgiosite, skaitysite romaną, atsiųsite mėgstamą filmą, piešite, pagulėsite putų vonioje. O kodėl gi ne? Jūs paruošėte šventę, pasirūpinote namiškiais ir dabar galite rinktis.
Štai, jūsų vyras neklausia ar jam padauginti, ar saikingai vartoti. Jis švenčia taip, kaip jam patinka. Jūs taip pat galite rinktis. Neįkriskite į vyro situaciją. Tai ne jūsų situacija ir ne jums ją spręsti. Jeigu vyras mėgsta alkoholį, jūs neišspręsite šios problemos šventės metu. Atsitraukite. Pasirūpinkite savimi. Švęskite ir jūs. Švęskite taip, kaip jums patinka.
– Yra žmonių, kurie šventes vis dėlto sutiks vieni. Kažkas neturi artimųjų, o kai kas net ir faktiškai turėdamas, jaučiasi našlaičiu. Kaip jiems kuo sklandžiau išgyventi laiką, kuriam sukurti lūkesčiai, kaip šeimos, susibūrimų laikui? Kaip susidraugauti, priimti tą vienatvę švenčių metu?
– Jaustis vienišu galima ir daugiavaikėje šeimoje. Vienatvė – tai susitikimas su savimi. Ši akistata nėra lengva, ypač kai esame įpratę rūpintis visais, išskyrus savimi. Kuomet daug metų negirdėjome savęs, išmokome kažkuo užkimšti vienatvę. Žmonės gimsta ir miršta po vieną, o ne už rankučių poroje. Vienatvė – tai vienintelė proga išgirsti save. Tai unikali progą patyrinėti save. Tikėtina, kad nukreipę žibintą į savo vidų, tyrinėjimo pradžioje atrasime nemalonių dalykų: tuštumą, skausmo, neatsakytų klausimų. Taip kalba mūsų vidus.
Ne į visus klausimus reikia atsakymų. Pamilkite pačius klausimus. Vienatvėje mokykitės girdėti, ko nori jūsų vidus. Ko jūs norite, o ne ko reikia kitiems. Kas jums įdomu. Ko norėtumėte kitais metais ir ką dėl to ketinate padaryti. Būti taikoje su savimi, priimti save ir nurimti – tai būti laimingu. Prie laimingų žmonių visi noriai šliejasi. Taigi, vienintelis vaistas nuo vienišumo – tai vienatvėje atrasta ramybė ir taika su savimi.
Ir prisiminkite, jeigu jums vienatvė atrodo labai blogai, tai yra žmonių kurie svajoja apie tai. Pasiūlykite nors 2 valandų vienatvę dvynukų mamai. Ilgo savaitgalio ramybę pervargusiai mokytojai.
Jeigu nežinote nuo ko pradėti, paklauskite savęs, ar anksčiau turėjote laiko tyrinėti save ir pasaulį? Paskaičiuokite, kiek vidutiniškai jums liko šventinių laikotarpių. Liko 30 – 40 Kalėdų, ką su jomis ketinate daryti? Ką šiame gyvenime darote su savo kūnu? Ką šiame pasaulyje darote su savo gyvenimu? Patyrinėkite, kada paskutinį kartą klausėte geros muzikos, piešėte, dainavote, gaminote naują patiekalą, ragavote neįprastą skonį, nuėjote savanoriauti, iškėlėte sau iššūkį, atradote naujus, neįprastus dalykus. Nebuvo kada, daug dirbote? Štai, dabar kaip tik yra ta proga.
– Daug žmonių švenčių metu jau tiesiog jaučiasi nuvargę. Kodėl save įsivarome į tuos spąstus? Šveičiame, verdame, lakstome. Kodėl taip sunku tas šventes priimti kažkiek paprasčiau? Neidealiai tvarkingais namais, su mažiau patiekalų, mažiau dovanų?
– Tai apie ką sakote, panašu savęs negirdėjimą. Inertišką šventimą „kaip visi“ arba į vidinės tuštumos užkamšymą: pirkiniais, maistu, dovanomis, alkoholiu. Galbūt daug metų tuštumos jausmo vengėme ir pildėme viskuo, kas po ranka – santykiais, darbais, pirkiniais, hobiais, kelionėmis. Išmokome gyventi su trenksmu, kad negirdėtume savęs. Jeigu stabtelėtume ir įsiklausytume į save, tikėtina, jog išgirstume vertingą žinią, kad visko reikia kur kas mažiau: išsimiegoti, išsimaudyti, persirengti, pasimelsti ir poros patiekalų.
– Kaip susikurti tikrą šventę? Ir ar galime sukurti šventę savo šeimai, ar tai, vis dėlto, jų pasirinkimas ir apsisprendimas?
– Pradėti nuo savęs, kas man yra šventė, neįtraukiant kitų žmonių įkaitais į savo lūkesčius. Jeigu man nėra jokios šventės prie stalo su silkėm, mišrainėm, tai išeitis – nešvęsti taip, „kaip visiems“.
Gal užteks vieno mėgstamo patiekalo, mėgstamos knygos ir laiku nueiti miegoti. Ryte prabusti anksti pailsėjus ir pasivaikščioti miške. Gal tai bus pirmosios šventės, kai tikrai išgirsite save, kai padarysite šventę dėl savęs, savo sveikatos ir geresnės savijautos? Švęskite šventę ne dėl kažko (vaikų, anūkų, giminių), o dėl savęs. Ir jeigu jaučiate, kad šventiniu laikotarpius kažko trūksta, norisi dalintis, o giminės neatvažiuoja – nuvažiuokite savanoriauti į gyvūnų prieglaudą, paaukokite maisto bankui, pagaliau nuvalykite daugiabučio kieme sniegą ar papuoškite laiptinę – dalinkitės su tais, kuriems reikia. Nekaltinkite suaugusių vaikų ar giminių.
Ramios šventės – tai įsižeminimas, kurio mums reikia, kad sustotume, sugrįžtume į tai kas stabilu, ramu, nuoširdu. Toks įsižeminimas ypač reikalingas tiems, kurie gyvena dideliu tempu – daug darbų, veiklų, atsakomybių, įsipareigojimų ir taip mažai galimybių sustoti, nurimti. Kai gyvenimas įsuka į „žiurkių lenktynes“, žmogus tarsi ryja gyvenimą nekramtydamas. Vos spėjo grįžti iš darbo, tai užgriuvo namų ruoša, tik susitvarkė – vaikas sunegalavo, išslaugė – jau, žiūrėk, problemos darbe ir taip toliau.
Kasdienybės rutinoje nėra kada paklausti savęs, ko aš norėčiau dabar, šią akimirką? Jeigu išgirsite save, paaiškės, kad norite ne mišrainių ir kalėdinių dovanų, ne kelionių, bet kur kas paprastesnių dalykų. Štai, ką dažnai galima išgirsti psichoterapijos praktikoje:
„Miegoti. Turbūt miegočiau 3 paras“;
„Išsiverkti“;
„Praleisti lovoje visą dieną. Su pižama“;
„Gerti kavą lovoje ir skaityti“;
„Pailsėti, niekam negaminti valgyti“;
„Bent dieną pabūti visiškoje tyloje, pažiūrėti į vieną tašką“.
Švenčių įvaizdžiui „kaip visi“ prireikia nemažų vidinių resursų: jėgų, kantrybės, pastangų. O jų gali trūkti, nes kasdieninis gyvenimo tempas išsekina dar iki švenčių. Todėl svarbu nurimti, atsukti žibintą į save ir pasiryžti paklausti savęs, ko aš iš tikrųjų norėčiau, kas man būtų tikra šventė, kaip galėčiau nepervargti, bet priešingai - save pastiprinti, pajausti šventę, pasikrauti gerumu. Paklausti savęs būtų tik viena dalis. Kita dalis – išgirsti save ir legalizuoti tai, ko trokštate. Nekritikuoti savęs, nesmerkti „ką žmonės pasakys“. Gal taip gims naujos tradicijos, pavyzdžiui, susirinkti prie stalo su atsineštinėmis vaišėmis. Vietoje dovanų – paaukoti. Pirmą naujų metų rytą prabėgti krosą. Priimkite tai lyg VIP užsakymą iš savęs.
Gražių švenčių!
