Kai mums iškyla grėsmė ir kyla baimė, kūnas į tai sureaguoja išskirdamas adrenaliną bei kitus hormonus. Išsiskiria cukrus, kyla pulsas ir spaudimas, dažnėja kvėpavimas – tam, kad būtume pasiruošę įveikti grėsmę, kūne formuojasi fight or flight atsakas. Situacijai aprimus, streso hormonų lygis grįžta į normą, kūnas aprimsta, pereina į rest and digest režimą ir emociškai gali ateiti palengvėjimas.
Ilgai trunkančio streso atveju kūnas lėčiau grįžta arba nebegrįžta į ramią poilsio ir virškinimo būseną ir yra nuolat įsitempęs, psichika sudirginta, žmogus jaučia nerimą. Atsistatymą apsunkina dar ir tai, kad nerimo dirgikliai dažnai yra ateityje, būna neapibrėžti ir nekonkretūs, užlieja be aiškiai prognozuojamos pabaigos, pavyzdžiui, nerimaujama dėl to, kaip mane vertins kiti arba kad nepateisinsiu sau iškeltų lūkesčių darbe.
Tyrimai rodo, kad siaubo filmų žiūrėjimas gali prisidėti prie psichikos sveikatos gerėjimo – palengvinti nerimo atsaką kūne, didinti atsparumą dirgikliams.
Kai žiūrime siaubo filmą ir tikimės išgąsčio, kartu išliekame saugūs, siužetas turi aiškią pradžią ir pabaigą, galime filmą sustabdyti ar iš jo išeiti. Nors smegenų dūmų detektorius duoda realų signalą, kad kilo gaisras ir esame pavojuje, įmanoma mokytis su šiuo atsaku saugiai išbūti.
Panašų veikimo principą turi ir vienas iš metodų tvarkytis su baimėmis ir nerimu. Ekspozicijos terapijos metu žmogus po truputį didina dirgiklio kiekį saugioje aplinkoje, pavyzdžiui, padedamas virtualios realybės akinių užlipa aukštais laiptais. Tiesa, tą reikia daryti pamažu. Tad jei visą gyvenimą žiūrėjote romantinius filmus, gal nereikia visko mesti, savęs laužti ir pradėti nuo paties baisiausio?
Man pasirodė labai įdomu, kad ši tezė buvo ištestuota ir realaus gyvenimo sąlygomis. COVID-19 pandemijos sąlygomis žmonės pradėjo daugiau domėtis siaubo žanru (siaubo filmų pardavimai iTunes pakilo 194 %). Svarstoma, kad tai galėjo būdas pažindintis su baime ir nerimu. Taip pat paaiškėjo, kad siaubo filmų mėgėjai geriau tvarkėsi su pandemijos sukeltu nerimu. Tik reikia, kad filmas būtų pakankamai baisus dėmesiui išlaikyti, baimei sukelti, tačiau ne tiek, jog užlietų sunkiai išgyvenamu, traumuojančiu siaubu.
Manyčiau, kad argumentas, jog Helovino raganos ir velniai traumuoja vaikus, nėra pagrįstas, nes dirgiklis:
a) yra aiškiai apibrėžtas išorinis;
b) yra numanomas iš anksto, to tikimasi;
c) turi aiškią pradžią ir pabaigą;
d) prie jo galima net prisiliesti arba atsitraukti (reguliuojamas ekspozicijos intensyvumas, atstumas);
e) galima bet kada viską nutraukti;
f) pateikiamas sublimuojant humoru.
Priešingai, manau, kad tai gali plėsti išbuvimo su patyrimu galimybes. Užuot gąsdinus vaiką policininko „pagrobimu“ už nepaklusnumą ir skatinus jo baimingumas, su vaiku galima kartu saugiai apžiūrėti vidinius ir išorinius demonus.
Kai kalba pasisuka apie tai, kad Helovinas formuoja iškreiptą požiūrį į mirtį, tai manyčiau, jog reiktų prisiminti, kad psichikos sveikata yra ne rigidiški mąstymo modeliai, nepajudinamos tezės ir nesugriaunami monolitai, o dinamiška, plastiška, keistis bei prisitaikyti linkusi psichika, kuri situaciją gali matyti iš daugiau nei vieno kampo, reflektuoti.
