Kai patiriame netektį, nesvarbu, didelę ar mažą, mūsų smegenys yra tikrąja to žodžio prasme traumuojamos, nes staiga keičiasi neuronų jungtys. Mūsų smegenys yra prisitaikiusios prie šios permainos, nes žmonių gyvenime visada buvo tokia emocija kaip didelis sielvartas. Taigi mes išvystėme gydomuosius mechanizmus. Sielvartaujančio žmogaus akys pasrūva ašaromis, o kūnas dreba. Tuo metu į kraują išskiriama daug endorfinų, kurie padeda smegenims gydyti „ašarojančias“ neuronų jungtis. Mokslininkai, besigilinantys į neurologiją, tai išsiaiškinto tik ištyrę ašarų sudėtį ir sužinoję, kad jose gausu endorfinų – verkiant jų atsiranda visuose kūno skysčiuose.

Verkimas tikrai yra vienintelis būdas ištverti sunkias akimirkas. Mes visi gebame ištikus krizei atsiriboti nuo savo emocijų, nes tuo metu jos trukdo. Per operaciją verkiantis chirurgas ar per šaudynes apsiašarojęs karys tikriausiai net nesugebėtų matyti, kas vyksta aplinkui, ką jau kalbėti apie tinkamą pareigos atlikimą, taigi mums būtina mokėti tvardyti jausmus. Bet jeigu krizinė padėtis trunka ilgai, pavyzdžiui, tenka ištisus mėnesius ar net metus praleisti karo zonoje, jeigu tėtis kas vakarą grįžta namo girtas arba nuolat gyvename skurde, jaučiame stresą ir nematome šviesos tunelio gale, mes taip stipriai užgniaužiame savo emocijas, kad nebesugebame jų susigrąžinti net tada, kai pavojus ir krizė yra praėję.

Vaikas

XX amžiuje tai nutiko milijonams vyrų ir daugelis jų tapo tėčiais. Šitaip posakis „dideli berniukai neverkia“ tapo šūkiu, kuriuo vadovaudamiesi jie auklėjo savo sūnus. Tai buvo didžiulė klaida. Dideli berniukai, kurie neverkia, paprastai vartoja alkoholį, muša žmones, griauna, sprogdina, serga įvairiomis priklausomybės ligomis arba kelia ranką prieš save. (Pagal statistiką, vyrai nusižudo 30 kartų dažniau negu nužudo kitus.) Šios kartos vyrai pradėjo iš naujo mokytis verkti ir tai labai padėjo gerinti jų emocinę sveikatą. Man teko gydyti veteranus, dalyvavusius keturiuose karuose, vyrus, tapusius daugybės katastrofų liudininkais, ir visada jų sveikimo lūžis įvykdavo tada, kai jie sugebėdavo pravirkti. Slopindami emocijas atsiskiriate.

Būdami pažeidžiami, kitaip tariant, rodydami savo jausmus, leidžiate kitiems pasijusti arčiau jūsų.

Keli būdai parodyti berniukui, kad verkti yra gerai:

1. Niekada neliepkite berniukui liautis verkti.

2. Kai vaikas verkia, žodžiais ir veiksmais išreikškite pritarimą – apkabindami jį arba stovėdami labai arti pasakykite: „Tavo tokia gera širdis!“ „Tu nuostabus vaikas. Tau šitai tikrai rūpi.“ Arba: „Tikrai liūdna, kad šitaip nutiko."

3. Kai jaučiate poreikį, verkite patys ir neatsiprašinėkite dėl šito. Tai ypač puiku, jeigu esate tėtis. Vis dėlto, jeigu jaučiate tikrai didžiulę netektį ir baiminatės vaiko akivaizdoje kelias akimirkas prarasti savitvardą ir sukelti jam nesaugumo jausmą, verčiau susivaldykite ir sulaikykite ašaras, iki būsite su kitu suaugusiu žmogumi arba vienas. Kartais vaikams per sunku matyti, kaip suaugusius žmones, nuo kurių jie yra priklausomi, kankina stiprios emocijos. Jūs galite verkti vaikų akivaizdoje, tačiau jie net matydami tai turi žinoti, kad jums viskas gerai ir kad esate stiprūs.

4. Diskutuodami apie liūdesį arba verkimą, kalbėkite be užuolankų. Pavyzdžiui, žiūrėdami televizorių galite pasakyti: „Tai tikrai labai liūdna.“ Tokia pastaba, ypač pasakyta tėčio, skamba tarsi leidimas patirti emocijas. Taip pat reikėtų elgtis kalbant apie baimę ir laimės pojūtį.

Kai berniukai panorėję galės netramdyti liūdesio, baimės ar laimės, daug mažiau rūpesčių kels ir kita svarbi emocija – pyktis. Jis nebus nukreiptas į kitus ir nepavers berniuko tiksinčia bomba. Berniukas, kuris moka verkti, randa ramybę ir jaučia stiprų ryšį su tais, kurie jį myli.

Knyga „Kaip auginti berniukus XXI amžiuje"
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (27)