Apie tai ji plačiau savo nuomone ir patirtimis pasidalinti su Delfi Šeima.
– Ilma, neseniai Lietuva įvairiausiomis reakcijomis sutiko naujieną apie 2 metukų mergaitę, paliktą gyvybės langelyje. Jūs paraginote tautą priimti tai kaip išgelbėtą gyvybę. Kodėl?
– Neseniai viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjusi istorija apie gyvybės langelyje paliktą mažylę išties sukėlė įvairias visuomenės reakcijas, kurios rodo vis didėjantį visuomenės sąmoningumą šeimų patiriamiems sunkumams. Taip pat rūpestį dėl vaikų gerovės ir netgi norą sudaryti sąlygas tėvams pakeisti priimtą sprendimą, pasiūlant jiems asmeninę pagalbą. Tokie atvejai nepalieka abejingų, tad minėta istorija jautriai palietė ir mane pačią.
Dažnai kitų žmonių sprendimus mums gali būti sudėtinga priimti ir suprasti, nes natūraliai kyla klausimai, ar tikrai nebuvo kitos išeities, ar tai buvo geriausias pasirinkimas, bet kita vertus, galima pasidžiaugti, kad kalbame ne apie dar vieną skaudžią vaiko netektį, o apie išsaugotą gyvybę – tai jau yra laimėjimas mums visiems.
Šiuo metu mergaitė yra saugi gyvendama globėjo šeimoje. Ja atsakingai rūpinamasi ir teikiama visa reikalinga pagalba. Visgi, tiek aš, tiek mano kolegos turime viltį, jog mažylės tėvai dar persigalvos ir atras stiprybės bei galimybių, kurios leistų vaikeliui sugrįžti į šeimą.
– Ar galime pasikalbėti apie priežastis? Iš to, ką matote, kodėl tėvai pasirenka vaikus palikti gyvybės langeliuose? Kas dedasi jų gyvenimuose?
– Tikiu, kad kiekviena mama ir kiekvienas tėtis nori savo vaikui tik paties geriausio, tačiau kai šį norą užgožia įvairūs sunkumai – ar tai tėvystės iššūkiai, ar tarp suaugusiųjų vyraujantys nesutarimai, galbūt turimos priklausomybių ligos arba bet kurie kiti sudėtingi dalykai, visuomet kviečiu atrasti ryžto ieškoti pagalbos, spręsti šiuos sunkumus. Ir tokiu būdu padėti ne tik sau, bet ir visai savo šeimai.
Norėčiau priminti, jog gyvybės langeliai yra skirti tėvams, neradusiems kitos išeities dėl vaiko auginimo ir ieškantiems būdo pasielgti humaniškai, o naujagimio palikimas yra anonimiškas. Lietuvoje iš viso veikia 10 gyvybės langelių: po du Vilniuje ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje, Jonavoje.
Dažniausiai gyvybės langeliuose paliekami naujagimiai, tačiau yra buvę ir išimčių – iki šiol palikti vyriausio amžiaus vaikai buvo devynerių mėnesių, vienerių metų ir septynių mėnesių bei jau minėtas naujausias atvejis, kai Kaune buvo palikta beveik dvejų metų mergytė. 2023 m. šalies gyvybės langeliuose buvo palikti penki vaikai: trys Kaune bei po vieną Vilniaus ir Klaipėdos gyvybės langeliuose.
Priežasčių, kodėl tėvai arba vienas iš tėvų ryžtasi tokiam žingsniui, būna pačių įvairiausių. Tai gali būti ir spontaniškas žmonių sprendimas ištikus krizei šeimoje. Galbūt finansiniai iššūkiai, kurie tuo metu gali pasirodyti per dideli, jog pavyktų tinkamai pasirūpinti vaiko gerove. O kartais tai – neplanuotas arba nelauktas nėštumas, sveikatos problemos ir pan. Tokias priežastis dažniausiai įvardija dėl vaikelio palikimo gyvybės langelyje persigalvoję tėvai. Jeigu tėvai dėl vaikelio susigrąžinimo nesikreipia į vaiko teisių gynėjus, tuomet kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybės, gerbiant tėvų apsisprendimo teisę, lieka nežinomos.
Visgi, greičiausiai, nė vienas kūdikis į gyvybės langelį nepatektų, jeigu besilaukiančios ar tik pagimdžiusios moters sunkumai būtų pastebėti laiku, naujagimio tėvai sulauktų artimųjų dėmesio ir palaikymo, jiems būtų laiku suteikta medicininė, psichologinė ar kita reikalinga pagalba.
Tad visada, kai kalbame apie tėvų kraštutinį sprendimą atsisakyti savo vaikelio, pirmiausiai turime klausti, kokia pagalba vaiko tėvus galimai būtų paskatinusi pakeisti sprendimą. Ar ši pagalba buvo suteikta ir ar šeima ją priėmė. Kaip svarbu ne tik pagalbą žmogui ar šeimai pasiūlyti, bet ir ją priimti, nes tai yra labai drąsu.
Įprastai gyvybės langelyje rastą naujagimį pirmiausiai apžiūri medikai, o tuomet vaikelis keliauja pas budinti globotoją, kuris yra pasirengęs pasirūpinti tokio amžiaus vaiku. Paliktam vaikui yra nustatoma laikinoji globa. Vėliau, tik jeigu tėvai dėl vaikelio susigrąžinimo nesikreipė ilgiau nei tris mėnesius, jis gali būti įvaikintas. Svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę augti šeimoje, kur būtų geriausiai užtikrinta jo gerovė, pasirūpinta emocine, psichologine ir fizine sveikata, suteiktas saugumas, rūpestis ir meilė.
– Ką turėtų daryti tėvai, norintys susigrąžinti vaiką? Kaip atrodo tas procesas?
– Tėvai arba vienas iš tėvų per tris mėnesius turi galimybę kreiptis į Tarnybos teritorinį vaiko teisių apsaugos skyrių pagal vaiko palikimo vietą. Tėvystė nustatoma DNR tyrimo pagalba, o sprendimą dėl vaikelio grįžimo į šeimą priima teismas.
Tam, kad vaikelis galėtų grįžti į šeimą, nepakanka tėvystės patvirtinimo. Vaiko teisių gynėjams svarbu išsiaiškinti, kokios tėvų galimybės pasirūpinti vaiku, kokia jų psichologinė būsena, sveikata ir kt. Tad kai tik kreipiamasi dėl vaiko susigrąžinimo, tėvams organizuojama psichologo ir kita reikalinga pagalba, siekiant padėti įveikti galimus sunkumus bei atkurti ryšį su vaiku.
– Ar pavykus vaiką susigrąžinti šeimos lankomos, stebimos?
– Krizę patyrusiai šeimai emocinė, tėvystės įgūdžių ir kita pagalba, jeigu išlieka toks poreikis, gali būti teikiama ir vėlesniuose tėvystės etapuose. Svarbu priminti, kad reikalingas paslaugas vaikams ir tėvams teikia savivaldybės socialinės įstaigos, o į pagalbos procesą įsitraukia ir nevyriausybinės organizacijos.
– Kokia Lietuvos statistika? Kiek iš paliktų vaikų susigrąžinama?
– Nuo 2009 m. iki šios dienos biologiniai tėvai susigrąžino 16 gyvybės langeliuose paliktų vaikų, o vienas kūdikis į šeimą sugrįžo ir šiais metais. Nuo gyvybės langelių veiklos pradžios, šalyje iš viso buvo palikti 95 vaikai.
– Pasikalbėkime apie globą. Tie žmonės, kurie pasiryžta padėti paliktiems vaikams, tikriausiai daro aukso vertės darbą? Kas tie žmonės?
– Bet kuriam vaikui šeima yra jo gyvenimo pagrindas, o be savo biologinių tėvų globos likusiam vaikui suteikta galimybė augti globėjų ar įtėvių šeimoje, gali leisti pajausti žmogišką šilumą, suprasti, ką reiškia augti mylimam ir apsuptam rūpesčiu.
Tiek budintys globotojai, į kurių namus vaikas patenka ištikus krizei šeimoje, kai pagalbos reikia čia ir dabar, tiek ir nuolatiniai globėjai arba įtėviai, yra tie žmonės, kurie vaikui suteikia saugumą ir padeda įveikti traumines patirtis.
Globos tikslas yra suteikti vaikui šeimą ir padėti jam užaugti. Tad globėjai arba įtėviai šiai misijai turi būti tinkamai pasirengę. Globėjai ir įtėviai baigia specialius GIMK mokymus, kuriuose įgyja žinių ir praktikos, kaip atpažinti vaiko poreikius, kompensuoti emocinius, raidos sunkumus. Kuo geriau globėjas žino pagalbos vaikui būdus, geba atkurti vaiko pasitikėjimą savimi ir jo saugumo jausmą, tuo tvirtesnį pagrindą tai suteikia tolimesniam vaiko gyvenime.
Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu stiprėja globėjų pasirengimas ir jų motyvacija, apskritai visuomenėje kinta globos misijos suvokimas. Atvirumas apie globos procesus, išmanymas apie vaiko raidos ir jo patirtų traumų kompensavimo galimybę tinkamai pasirengusioje globėjo šeimoje, labai keičia visuomenės požiūrį į globą.
– Vis dėlto, Lietuvoje egzistuoja stigma dėl vyresnių vaikų globos.
– Gerosios šeimų patirtys mažiną stigmą dėl vyresnių vaikų globos. Nors vis dar esame atviresni ir labiau linkę į šeimą priimti mažo amžiaus vaiką ir turime nerimo dėl paauglių – ilgainiui tai keičiasi.
Girdžiu vis daugiau gražių istorijų apie globėjų šeimose puikiai pritapusius paauglius bei ryšį, kuris išlieka ir vaikui sulaukus pilnametystės, tai praturtina abi puses. Situacija globos srityje akivaizdžiai kinta ir daugėjant paslaugų globėjų šeimoms. Gerėja ir labiau prieinama tampa kompleksinė pagalba – tiek globojamiems vaikams, tiek šeimoms.
– Jūs tikriausiai žinote ne vieną sėkmės istoriją?
– Gerųjų patirčių yra daug. Užtenka apsidairyti aplink – kaimynystėje, tarp klasės draugų, kolektyve, tikrai yra globoje užaugęs ar įvaikintas žmogus.
Tačiau tai, ką matau, istorijos labai asmeniškos. Ne dažnam apie tai norisi kalbėti, o gal nedrąsu.
Svarbu suprasti, jog kiekvienam pokyčiui reikia laiko. Požiūris į vaiką kaip į žmogų, į smurtą prieš vaiką, į globą šeimoje, visuomenėje keičiasi iš esmės, tad norisi tikėti, kad saugumo vaikams šeimoje, rūpesčio ir meilės jiems, ateityje tik daugės.
– Ilma, ką patartumėte tėvams, kurie dabar patiria sunkumų?
– Grįžtant prie situacijų, kai tėvų išgyvenamos situacijos paskatina juos priimti kartais skaudžius, galbūt nepamatuotus, ar pernelyg skubotus sprendimus, svarbu prisiminti, jog augindami vaikus – mes tėvai, augame kartu su jais. Juk tiek mamoms, tiek tėčiams tėvystėje tenka patirti pačių sudėtingiausių situacijų bei išgyventi pačias įvairiausias emocijas, kurios moko atsakomybės, kantrybės, leidžia sustiprėti ir įgyti brandos kaip asmenybėms, poroms, tėvams.
Visuomet džiaugiuosi, kai patys tėvai, norėdami ugdyti savo asmenines savybes bei įgyti naujų žinių, reikalingų atsakingai ir pozityviai tėvystei, ieško būdų, kaip tobulėti, kreipiasi pagalbos ir patarimų tiek į mane, tiek į mano kolegas. Nei vienas iš mūsų negimėme tobulais tėvais, bet nuolat domėdamiesi ir stengdamiesi, kasdien galime tapti vis geresniais. Tėvystės temomis yra siūloma nemažai mokymų ir kursų, pavyzdžiui, organizuojamų socialinių paslaugų centruose ar transliuojamų socialiniuose tinkluose ir pan. – jie dažnai būna prieinami visiškai nemokamai.
Dėl tėvystėje kylančių klausimų – kaip išgyventi ir įveikti sudėtingus etapus, kaip bendrauti su vaikais, juos geriau suprasti ir kartu įveikti atsiradusius iššūkius – kviečiu tėvus, globėjus, senelius bei visus žmones, esančius šalia vaiko, drąsiai kalbėtis ir tarti su vaiko teisių gynėjais, skambinant ar rašant į Vaiko teisių liniją nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat parašant žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje.
