Jas paskelbę mokslininkai įsitikinę, kad žmonės, kurių vaikystė prabėga gamtos apsupty esančiuose namuose, patenka į gerokai mažesnės paauglystėje ir vyresniame amžiuje pasireiškiančių psichologinių sutrikimų rizikos grupę nei tie, kurie ankstyvuosius gyvenimo metus leidžia tipiniuose miesto daugiabučiuose, rašoma tinklalapyje returntonow.net.
Tyrimo iniciatoriai iš Danijos mokslo institucijų šias išvadas pateikė apibendrinę nuo 1985-iųjų iki 2013-ųjų vykdyto 900 tūkst. vaikų stebėjimo rezultatus.
Atlikus analizę paaiškėjo, kad psichologinių sutrikimų išsivystymo rodiklis mažiausią sąlytį su gamta patyrusių vaikų atveju yra net 55 proc. didesnis, palyginti su tais, kurie patyrė didžiausią gamtos įtaką.
Žalumos kiekis, tekdavęs tyrimo dalyviams vaikystėje, buvo nustatytas pasitelkus iš palydovo gautus atvaizdus.
Netruko paaiškėti, kad tie suaugusieji, kurių namus kadaise supo ypač daug augmenijos, turėjo mažiausiai psichologinio pobūdžio nusiskundimų.
Įdomu tai, kad šiuo atžvilgiu svarbi pasirodė tik ta aplinka, su kuria buvo patiriamas tiesioginis kontaktas, t. y. prie pat namų ar kiemuose augę medžiai ir kt., prie kurių buvo galima prisiliesti vos išėjus į lauką. Ne per toliausiai nuo gyvenamųjų vietų esančios žaliosios miestų zonos, parkai ir net miškai, prie kurių pavykdavo gana greitai nuvažiuoti, jokios įtakos psichologinei individų sveikatai, anot mokslininkų, veikiausiai neturi.
Dėmesio verta ir žalumos „dozės“ proporcingumo laimės pojūčiui tendencija: kuo arčiau gamtos prabėga vaikystė, tuo mažesnė psichologinių problemų grėsmė kyla ateityje.
Kad sąlyčio su gamta stygius gali padidinti įvairių nuotaikos sutrikimų, taip pat šizofrenijos pasireiškimo riziką, be to, neigiamai paveikti kognityvinę raidą, buvo užsiminta ir ankstesnių, siauresnio masto tyrimų išvadose.
Visgi tai, kad gamta bemaž prilygsta tokioms psichikos vystymąsi veikiančioms aplinkybėms kaip psichologinių sutrikimų paveldimumas arba socialinis ir ekonominis statusas, anot tyrimo iniciatorių, akcentuojama pirmą kartą.
„Jei imtume kalbėti apie tokį poveikį turintį medikamentą, ažiotažas būtų milžiniškas, – sako neurologė iš Ričmondo universiteto Kelly Lambert. – Bet, kaip rodo tyrimo rezultatai, analogišką poveikį daro net galimybė pasivaikščioti parke.“
Visgi į klausimą, kodėl gyvenant prie gamtos ima reikštis šis apsauginis poveikis, vienareikšmiško atsakymo kol kas nepateikiama.
Kaip sakė K. Lambert, bandant šitai paaiškinti, galima nueiti net labai toli. Verta prisiminti, kad patys ankstyviausi mūsų protėviai gyveno miškuose, tad gal akistata su natūralia aplinka sukelia atitinkamą fiziologinį bei psichologinį efektą.
Svarbu ir tai, kad vaikai, šalia kurių namų auga medžiai, dažniau žaidžia lauke, vadinasi, yra fiziškai aktyvūs ir daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais. Ne paskutinė vieta tenka ir mažesnei oro bei triukšmo taršai. Įtakos gali turėti net susidūrimas su įvairesniais mikrobais.
„Šiuo atveju tektų kalbėti apie daugybę įvairių mechanizmų, bet apskritai šį tyrimą laikau labai svarbiu. Jo rezultatai akivaizdžiai rodo, kad net toks paprastas dalykas kaip efektyvesnis miestų planavimas gali turėti milžinišką poveikį visų mūsų sveikatai ir gerovei“, – įsitikinusi K. Lambert.
