– Jei vienmečiui vaikui užtenka mamos dėmesio ir meilės, keturmečiui jau reikia dovanų. Nuo kelių metų vaikas ima suvokti daiktų vertę?
– Daiktų vertę gali suvokti jau ir 4-5 metų vaikas jeigu kalbėsime, kiek kas kainuoja, kaip pas tėvus atsiranda pinigėliai, jeigu jam pasiūlome užsidirbti savų pinigėlių už papildomus darbus ir svarbiausia mokant vaiką skaičiuoti. Lygiai taip pat daiktų vertės gali nesuvokti paauglys, jei viską gauna tik užsigeidęs. Vaikas sudaužė telefoną, tėvai iš karto nuperka, naują geresnį, nes juk tėvams reikia kažkaip savo atžalai paskambinti.
– Kokios tėvų auklėjimo klaidos lemia vaikų vartotojiškumą ir norą nuolat pirkti naujus daiktus?
– Dažniausios klaidos yra šios:
Visko pirkimas, ko tik vaikas užsigeidžia, kad tik nebūtų isterijų.
Pasidavimas vaiko manipuliacijoms. Pavyzdžiui, „Visi tai turi, o aš ne“, „Kiti tai turi daugiau, o aš tik vieną tokį žaislą.“
Pažadų nesilaikymas arba nenuoseklumas. Pavyzdžiui, „Daugiau jokių žaislų nepirksiu“, O kitą dieną nuperkam, pamiršę, ką sakę.
Dėmesio ir meilės stokos kompensavimas dovanomis. Pavyzdžiui, „Ai daug dirbau, mažai buvau su vaiku, nupirksiu jam naują žaislą.“
Buvimas vartotojišku pavyzdžiu. Iš vaiko reikalaujame saugoti žaislus, o patys sau leidžiame pirkti daugybę drabužių, suknelių, batelių ar keičiam telefonus, vos tik naujas modelis pasirodo.
– Gal yra taisyklės, kaip vaiko nepaversti daiktų vergu?
– Leisti vaikui norėti saldumynų, žaislų, drabužių. Bet tai nereiškia, kad perkate vos tik vaikas užsigeidė. Kalbamės ir žiūrime, kurie norai realūs, o kurie ne. Mokome išsirinkti parduotuvėje du arba vieną valgomą daiktą arba už tam tikrą pinigų sumą. Mokiname skaičiuoti ir taupytis, norimiems žaislams.
Turime taisykle, kas ir kada perka žaislus. Pavyzdžiui: žaislus atneša Kalėdų senelis ir perka seneliai ir močiutės. Arba vienas žaislas per mėnesį. Žaislai perkami tik per gimtadienį ir kitas šventes. Vienas tėtis pasakojo, kad turėjo susitarimą su 4mečiu, kad žaislus perkam tik ketvirtadieniais, tik laimė, kad vaikas ne visada prisimindavo, kad jau ketvirtadienis.
Vaikams kaip paskatinimą naudojame pagyrimo žodžius ar savo laiko skyrimą, o ne žaislų pirkimą.
Rodome pavyzdį, kaip nebereikalingus drabužius daiktus atiduodame ar dovanojame kitiems.
Giriame, kai vaikai saugo ir gražiai žaidžia su savo žaislais.
– Kai kurie tėvai, norėdami išvengti isterijos parduotuvėje, sutinka kaskart nupirkti kokį nors nebrangų (bet dažnai ir visiškai nereikalingą daiktą). Ar taip elgtis teisinga?
– Neteisinga, taip mokiname vaiką, kai kitą kart vėl norėsi, rėk. Kitą kartą vaikas žinos, kad reikia garsiau parėkti ir gaus.
– Kokie yra kiti būdai, kaip išvengti isterijų parduotuvėse?
– Kaip tėvai sako lengviausias būdas – tai neiti su vaiku į parduotuvę. Geriausia į parduotuvę eiti tik su pavalgiusiu ir išsimiegojusiu vaiku. Iš anksto sutarti, ką vaikas gali išsirinkti ar nusipirkti. Pavyzdžiui, ledų ar vaisių. Kad vaikas nenuobodžiautų, galime įtraukti į apsipirkimą. Pabandykite paprašyti, ką nors surasti ar tiesiog palaikyti/panešti ką nors. Taip pat pagirti ir padėkoti vaikui už pastangas. Prie kasų vaikui priminti išankstinį susitarimą. Sėkmingai apsipirkus pasidžiaugti, kaip smagu buvo apsipirkti.
– Ar protinga už gerą darbą atsilyginti žaislais ar kitais niekučiais?
– Neprotinga, bet tiesiog kartais taip darome, nes taip paparsčiau. Tai naudoti galima tik kritinėse gyvenimo situacijose, kai jau atrodo tikrai nėra kitos išeities.
– Dažnai vaikai užsimano kokio nors daikto ne dėl to, kad jam jo labai reikia, bet dėl to, kad tokį turi jo draugas ar draugė. Kaip elgtis tokiu atveju?
– Kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Galima leisti norėti, taupytis, aptarti tą patį norą po kelių dienų. Taip pat bandykite atpažinti ar tai tikras vaiko noras, ar tiesiog pavydas ir noras turėti. Jei tai pavydas gerai pagalvokite, kiek vaikas realiai žais ar naudosis tuo daiktų. Leiskite vaikui ilgiau pagalvoti apie tą daiktą ir pačiam apsispręsti tik iš anksto aptarkite pasekmes, kas bus jei vaikas nesinaudos tuo daiktu. Paprastai vaikai nori tų pačių žaislų, ką turi kiti, taip jie jaučiasi labiau priklausantys grupei. O tai nėra blogai.
– Kartais tėvai pastebi, kad vaikui svarbiausias pats procesas – nusipirkti ką nors naujo, bet vos atėjus namo, žaislas numetamas. Kaip tai paaiškinti ir ištaisyti?
– 3 metų vaikų norai dar labai greitai keičiasi. Jis gali būti jau pakeliui pažaidęs arba jau nusivylęs tuo žaislu. Išeitis tiesiog nepirkti naujų žaislų kurį laiką. Kitas variantas išnešti senus žaislus ir mažinti laiką, kurį vaikas praleidžia prie technologijų.
– Kada vis tik reikėtų atsižvelgti į vaiko norus dėl perkamų naujų daiktų?
– Renkantis drabužius ir avalynę galite atsiklausti vaiko nuomonės, nes jei rūbas patiks, vaikas nešios mieliau ir noriau keliaus į darželį. Tačiau prašyti išsirinkti reiktų iš dviejų-trijų variantų, o ne visos parduotuvės rūbų. Galite kelis daiktus išrinkti patys, o kelis atsiklausti vaiko nuomonės. Žaislus perkame pagal vaiko pomėgius ir pagal savo galimybes.
– Kada jau galima vaikui paaiškinti, kad pinigai yra uždirbami, kad neverta jų leisti bet kam, kad jis tą suprastų?
– Jau mokančiam vaikui galime bandyti aiškinti kas pigu, kas brangu. O 5-6 metų vaikas jau mokosi skaičiuoti ir gali turėti savo santaupų. Galime skatinti taupyti didesniems pirkiniams. Penkių metų vaikas jau žino, kad tėveliai eina į darbą, kad uždirbtų pinigėlių.
– Sakoma, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio. Tai kaip elgtis tėvams, norint užauginti materialioms vertybėms atsispirti mokantį vaiką?
– Keli patarimai:
- Jeigu daiktas sugedo, nemesti jo lauk, o bandyti susitaisyti;
- Nepirkti kelių vienodų daiktų, vien tam, kad akcija.
- Perkam daiktus, kurių reikia, o ne gal pravers, gal reikės...
- Vertinam labiau laiką praleistą su vaiku/ais ir šeima, o ne daiktus.
- Svarbiausia neapsikrauti namų nereikalingais daiktais.
- Nedovanoti pinigų artimiesiems ir draugams, svarbiausia ne kaina, o idėja.
– Kaip jau minėta, yra nuomonių, kad materializmo poreikis iš kartos į kartą tik auga. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Manyčiau materializmas augo, nes visi norėjome ir galėjome turėti daugiau. Tėvai nori duoti vaikams, ko patys neturėjo. Tačiau gamtos ištekliams senkant, šylant klimatui vis labiau yra skatinamas mažesnis ir protingas vartojimas. Tikiu, kad mūsų vaikai stengsis labiau tausoti gamtą ir mažinti savo poreikius.