Eilinį kartą įsisiautėjusiam darželinukui pastūmus bendraamžį, šis stipriai susižalojo veidą. Žaizdą teko siūti. Istoriją papasakojusi Erika apgailestavo, kad tik tokia nelaimė pagaliau paskatino darželio administraciją veikti. Nors tarp tėvų ir darželio pasirašomose sutartyse yra punktas, kad darželis gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai ugdytinio elgesys kelia realią ir akivaizdžią grėsmę darželio vaikų arba darželio darbuotojų saugumui, visai darželio grupės bendruomenei žinoma problema buvo ignoruojama.
„Grupės vaikai ir auklėtojos to vaiko išpuolius kentė ne vienus metus. Mūsų vaikai kasdien pareidavo su kraujosruvomis, įdrėskimais, mėlynėmis, gilesnėmis žaizdomis, bet nieko dėl to negalėjome padaryti. Grupės auklėtojos yra labai rūpestingos, turinčios didelę patirtį, tačiau ir pačios kentėdavo nuo minėto vaiko fiziškai, kasdien būdavo iškeikiamos ir baisiais keiksmažodžiais. Savo kūnu jos apsaugodavo mūsų vaikus nuo fizinių to vaiko veiksmų. Mūsų vaikus auklėtojos net išmokė, kaip elgtis problemiškose situacijose. Darželio administracija visa tai žinojo, ne kartą kreipėmės, bet problemos niekas nesprendė“, – pasakojo darželinuko mama.
Tėvų iniciatyva suorganizuoti keli susitikimai su darželio administracija. Išklausiusi tėvų skundų ir nuogąstavimų darželio vadovė prašė tėvų empatijos ir kantrybės. Taip pat tėvai buvo raginami mokyti vaikus, kaip apsisaugoti nuo fizinių išpuolių. O iškilus psichologinėms problemoms, ragino kreiptis į darželio psichologę.
Susirinkę tėvai klausė, kodėl nepasinaudojama sutarties su ikimokykline įstaiga punktu, skelbiančiu, kad galima vienašališkai nutraukti sutartį, jei vaiko elgesys kelia grėsmę kitiems, tačiau direktorė patikino, kad to padaryti negalinti.
„Susirinkimuose išreikšta administracijos pozicija buvo tokia, kad grupėje daug aktyvių vaikų, vaikai užsigauna žaisdami, reikia mokyti vaikus suprasti vaiką, kuris skriaudžia kitus. Paties vaiko, dėl kurio kasdien fiziškai kentėdavo mūsų vaikai, tėvai neigė savo atžalos problemą. Jie tvirtino, kad jų vaikas neturi specialiųjų poreikių, kad paprasčiausiai yra išprovokuojamas tokiam elgesiui. Taigi likome nieko nepešę. Ir toliau vedėme savo vaikus į darželį kasdien baimindamiesi dėl jų saugumo“, – kalbėjo Erika.
O baimės pasitvirtino – fiziniai darželinuko išpuoliai prieš bendraamžius dažnėjo, vaikai namo grįždavo sužeisti, tėvai pastebėjo, kad blogėja ir psichologinė skriaudžiamų vaikų būklė. „Visi bijome savo vaikus vesti į vieną grupę su šiuo vaiku, nes jis smurtauja fiziškai ir psichologiškai. Patys vaikai jau irgi nebenorėjo eiti į darželį, mano sūnus kas rytą sakydavo, kad jis bijo“, – prisiminė moteris.
Tėvai ir vėl pabandė kreiptis pagalbos – pateikė pusės grupės tėvų pasirašytą prašymą iškelti agresyvų vaiką iš grupės. Tėvai baiminosi dėl galimų sunkesnių sužalojimų ir norėjo taip užtikrinti savo vaikų saugumą. Tačiau palankaus sprendimo ir vėl nesulaukė.
Erika pasakojo, kad ir pačios auklėtojos daug kartų dėl šio klausimo kreipėsi ir į direktorę, ir į pavaduotoją ugdymui, socialinę pedagogę, psichologą, bet tinkamos pagalbos taip ir nesulaukė.
„Direktorė ne kartą mums pabrėžė, kad ji savo darbą vertina puikiai, dirba pagal procedūras. Minimo vaiko tėvai visus mūsų papasakotus įvykius neigė – gal kiti vaikai išprovokuodavo įvykius, ar tikrai jų vaikas stumdosi, kaip stumdosi, kodėl visada minimas tik jų vaikas?“ – pasakojo pašnekovė.
Į redakciją Erika kreipėsi ieškodama pagalbos, kurios darželio tėvai ilgai nesulaukė, tačiau netrukus įvykiai pasisuko kitu keliu – kaip ir buvo baimintasi, vienas vaikas patyrė itin rimtų sužalojimų. Moteris spėjo, kad sunki padėtis dėl administracijos neveiksnumo greičiausiai būtų tęsusis iki pat tol, kol vaikai būtų išėję į mokyklą, tačiau galiausiai vis skundžiamo vaiko tėvai nutarė jį perkelti į kitą ugdymo įstaigą – iškart po to, kai grupės draugas pakliuvo į ligoninę. Erikos ir kitų tėvų nuomone – greičiausiai paskatinti darželio administracijos.
Vis tik istorija nesibaigė – juk dabar šis vaikas gali tapti ir kitos bendraamžių grupės priešu. Tokių sunkių vaikų yra ir kituose darželiuose bei mokyklose. Ar tikrai pašalinimas yra geriausias sprendimas, ką daryti, jei dauguma skundžiasi, bet paties vaiko tėvai bėdos nepripažįsta, ir kaip tokią situaciją iš tiesų reikėtų spręsti, Delfi Šeima paklausė specialistų.
Ne pašalinti, o padėti vaikui
Paprašyta pakomentuoti tokias situacijas „Pagalbos vaikui centro“ vadovė Olga Iljina sakė, kad jai dažnai tenka girdėti, jog darželiuose pasitaiko agresyvių vaikų, kurie trukdo mokytojams ir skriaudžia, erzina kitus klasės vaikus. Tokie vaikai tampa tikru iššūkiu visai darželio/klasės bendruomenei: jie gali šaukti, rėkauti, stumdytis, spardytis, kandžiotis, muštis ir kitaip reikšti savo tiesioginę agresiją, dėl kurios nukenčia bendraklasiai ir/arba mokytojai bei kiti darbuotojai.
„Taigi, klasėje yra agresyvus vaikas, ką daryti? Reikėtų suvokti, kad sveikas ir laimingas vaikas, kuris jaučiasi mylimas, gerbiamas ir vertinamas, taip elgtis neturėtų, nes agresyvus ir šiurkštus vaikų elgesys visada yra jų vidinės negerovės simptomas. Pastebėjus tokį elgesį, privaloma reaguoti kuo greičiau, pirmiausia padedant vaikui pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir pasirinkti tinkamą emocijų išreiškimo būdą. Vėliau tokiems vaikams reikėtų suteikti galimybę būti draugiškoje, saugioje ir palaikančioje aplinkoje“, – sakė O. Iljina.
Ne mažiau svarbu, anot jos, dirbti ir su kitais klasės vaikais bei darželio ar mokyklos bendruomene: klasėje turėtų būti įvestos aiškios elgesio taisyklės, mokoma suprasti agresyvių vaikų elgesį, įvardijami tinkami reagavimo būdai. Galiausiai, bendrų susirinkimų metu derėtų inicijuoti pokalbius ne apie tai, kaip pašalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigos, o apie tai, kaip jiems/jų šeimoms būtų galima padėti.
„Aišku, nereikia tikėtis, kad po poros savaičių ar mėnesio darbo agresyvaus elgesio vaikas neatpažįstamai pasikeis. Jam tikrai reikės laiko patikėti, kad jis klasėje gali būti saugus ir gali išmokti kitokio bendravimo būdo su jį supančia aplinka. Laiko reikės ir klasės darbuotojams, vaiko tėvams, švietimo specialistams, bet vieną dieną visi klasės vaikai galės būti apdovanoti tikra jo dėkingumo šypsena, o dar vėliau – gal ir smagia draugyste“, – tikino pašnekovė.
Ji pastebi, kad Lietuvoje dažnai norima tokį iššūkį spręsti paprasčiau – reikalauti pašalinti agresyvų vaiką iš klasės ar ugdymo įstaigos, nes kai nėra agresyvaus vaiko klasėje – nėra problemos. Niekas nesuvokia, kaip turėtų jaustis toks pašalintas vaikas, kuris dar kartą gavo aplinkos patvirtinimą, kad niekas jo nesupranta ir nenori jam padėti. Tokio elgesio rezultatas aiškus – vaikas jaučia didesnę nuoskaudą, pyksta, nes aplinka jį dar labiau skriaudžia, todėl jis ir toliau kovoja su jį supančiu pasauliu. Kovoja vieninteliu jam iki šiol pažįstamu būdu – agresija kitiems, aiškino O. Iljina.
Be to, anot jos, dėl tokio vaiko pašalinimo iš grupės, nukenčia ir likę klasės vaikai: jie nesimoko tolerancijos, atsakomybės ir atjautos, neauga kartu, kaip klasės bendruomenė, neišmoksta padėti sau ir kitiems. „Lietuva rengiasi didžiuliam įtraukiojo ugdymo pokyčiui: nuo 2024 m. visose ugdymo įstaigose turės būti sudarytos sąlygos visų ugdymosi poreikių vaikams, todėl turime kalbėti apie pagalbos teikimo procesą ir jo efektyvumą, o ne vaiko šalinimą iš ugdymo įstaigos, – sakė O. Iljina. – Šiuo aprašytu atveju darželio bendruomenei pagalbą turėtų teikti psichologas, socialinis ir/arba specialusis pedagogas. Jeigu darželis jų neturi, galėtų kreiptis pagalbos į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Turėtų būti atliktas situacijos vertinimas, parengtos rekomendacijos, vaiko tėvams neįsitraukiant į pagalbos procesą, į pagalbą turėtų būti kviečiami Vaiko teisių apsaugos specialistai. Bet svarbiausia – būtinas intensyvus pagalbos teikimo procesas ir klasėje, ir vaikui.“
Tokios situacijos neišsprendžiamos per savaitę
Su O. Iljinos pamokomis sutinka ir „Karalienės Mortos“ pradinės mokyklos vadovas Donatas Kubilius. Taip pat jis pabrėžė, kad saugumas yra vienas pagrindinių elementų sklandžiam mokyklos ar darželio darbui: „Jeigu mes nekalbėsime apie ugdomuosius dalykus, saugi aplinka yra visa ko pagrindas normaliam įstaigos funkcionavimui.“
Jo tikinimu, jei tėvai ieško pagalbos, nes jų vaikai patiria smurtą – su reakcija jau vėluojama. „Ne tėvai pirmieji turi pastebėti smurtą darželyje ar mokykloje. Pamačiusi pirmuosius signalus, turi reaguoti ugdymo įstaiga, – sakė D. Kubilius. – Dar daugiau – ji iš anksto turi atlikti „namų darbus“ ir, prieš vaikui prisijungiant prie grupės, mokytojai ar administracija turėtų susitikti su jo šeima ir išsiklausinėti, kaip vaikas reaguoja į įvairias situacijas. Žinoma, jeigu vaikui tai yra pirmoji pažintis su didesne vaikų grupe, tam tikrų dalykų galima nežinoti ir nenumatyti, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguos ir kaip mokysis sutarti su aplinkiniais.“
Jeigu darželis/mokykla pastebi smurto atvejį, turėtų būti individualiai informuojami ne tik vaiko, kuris elgiasi netinkamai, bet ir skriaudžiamo vaiko tėvai. Jie turi sužinoti planą, kas bus daroma, kad tokia situacija nepasikartotų, sakė pašnekovas. „Kai kalbama su agresyvaus vaiko šeima, svarbu nubrėžti mokyklos ar darželio poziciją ir ribą bei sutarti neginčijamus dalykus – kad smurtas nebus toleruojamas. Ypač, jeigu tai nėra vienetinis atvejis“, – akcentavo D. Kubilius.
Situacijos sprendimo būdų, anot jo, yra įvairių: šeimos sutikimas, kad vaiką stebėtų vaiko gerovės komandos specialistas, galbūt – papildomas asistentas, kuris prižiūri vaiką, be to, gali būti, kad vaikui iš pradžių naudingesnė trumpesnė diena mokykloje, palaipsniui trukmę ilginant. Ne pro šalį būtų gauti ir rekomendacijas iš Vaiko raidos centro ar Pedagoginės, psichologinės tarnybos – svarbu įtraukti specialistus, kurie labiausiai gali padėti vaikui.
Vis tik mokyklos direktorius neneigė, kad kartais išeitis gali būti ir vaiko pašalinimas iš ugdymo įstaigos. Tačiau nors kartais tai ir atrodo lengviausias kelias, taip nėra, sakė jis: „Jeigu abi pusės nori bendradarbiauti ir mato išeitį bei sutinka laikytis susitarimų, reikia šiuo keliu eiti – juk svarbiausia yra ne bėgti nuo problemos, o ją spręsti. Jeigu vaikas bus pašalintas, problema bus išspręsta laikinai – iki kitos tokios situacijos, nes nebus išmoktos pamokos dirbti su sudėtingesniais vaikais. Tėvams ši situacija dažnu atveju irgi nėra gera, nes problema nebuvo spręsta, o tik atitolinta. Vis dėlto, jeigu mokyklai ir tėvams nepavyksta rasti sprendimo, kuris galėtų šią problemą išspręsti, išsiskyrimas, matyt, yra geriausias variantas.“
D. Kubilius atkreipė dėmesį, kad nesprendžiant situacijos smurtaujantis ar pykčio nemokantis valdyti vaikas didina savo ir bendraklasių atskirtį, nes vaikai pradeda jo vengti – dėl agresyvaus elgesio jie dažnai patiria nerimą, baimę ir nebenori eiti į mokyklą.
Jis mato, kad tėvams tokiose situacijose sunkiausias momentas yra pripažinti, jog jų vaikas elgiasi netinkamai, juk visi tėvai labai myli savo vaikus ir tas meilės jausmas priverčia neigti konfliktines situacijas. Bent jau dažniausia būtent tokia pirminė reakcija. Todėl mokyklos vadovas dar kartą primena, kad svarbu turėti tęstinius susitikimus – po jų tėvai labiau atsiveria, papasakoja, kaip sprendžia situacijas namuose ar kitoje aplinkoje. Svarbu surasti kryptį, metodus, kurie padeda, bei juos taikyti ir namuose, ir ugdymo įstaigoje, sakė jis.
„Reikia suprasti, kad tokios situacijos neišsprendžiamos per savaitę, tam reikia laiko, kalbėjimosi ir plano, kurio laikomasi. Tačiau dirbti reikia keliomis kryptimis, nes svarbus ne tik smurtaujantis, bet ir smurtą patiriantis vaikas, todėl reikėtų pasikalbėti su kitais vaikais, juos nuraminti, pasakyti, kad mes visi iš šios situacijos mokomės. Geriausias variantas – bandyti surasti būdą, kaip šiems vaikams padėti, jų nesupriešinant“, – dėstė D. Kubilius.
