„Daug straipsnių, tekstų prirašyta apie tai, kaip mama jaučiasi „atostogaudama” su vaiku namuose. Dar daugiau patarimų, kaip neišprotėti ir tiek pat daug, kaip joms nelengva, nes tai labai sunkus darbas, kurio vyrai nesupras. Kalbu apie vyrus, kurie to malonumo nepabandė. Prieš šimtą metų užrašytas pokalbis tik įrodo, kad tai amžinai neišspręstas klausimas tarp dirbančio vyro ir mamos atostogose.
– Kodėl namai nesutvarkyti nors visas dienas būni namuose?
– Kodėl mes ne turtingi, nors visą dieną būni darbe?
Apie tai ir pakalbėkime. Kelis kartus teko gyventi tėvystės atostogų ritmu, todėl manau, esu pažvelgęs iš abiejų barikadų pusių.
Žinau, kad daugelio „atostogaujančių” mamų rytas prasideda dar nenuskambėjus žadintuvui, mintimis peržvelgiant dieną ir pagalvojant: „Velnias, dar viena sunki diena.” Ir taip. Vėl pusryčiai, vėl surasti traktorių, iškopti kakalus, įdėti išlaužtą ranką lėlei, padaryti pusryčius, pabučiuoti išeinantį vyrą į darbą, o dar tik 8:00. Turbūt esate mintimis apkeikusi išėjusį vyrą, nes jis juk eis ir negalvos apie dienos rutiną, jis klausysis savo mylimiausių dainų spotify, vietoje namuose nuolat girdimų „twinkle twinkle little star“, su kuriomis jums teks likti visą dieną. Jis negalvos, ką pagaminti maistą ignoruojančiam vaikui, negalvos, ar užteks šlapių servetėlių, negalvos, kaip prastumti sumautą vežimą keliu, kuriame atsirado smegduobė. Jis tik gers kavą su savo bendradarbiais...
Žodžiu, galima rašyti ir rašyti, kaip sunku likus namuose, net nusiųsti jam kokią vieną kitą liūdesio žinutę, bet ar tikrai norėtumėte imti ir pasikeisti vietomis? Visam laikui. Tie nesibaigiantys debatai namuose, kieno diena sunkesnė yra tikras absurdas ir baisiausia, kad tai vėliau poras veda prie skyrybų slenksčio. Nei vienam tai nepadeda, o ir moters dažnai išsiilgtas darbas, noras realizuoti save yra grįstas prisiminimais, bet prisiminkite, juose dar nebuvo vaikų. O tai reiškia, kad rytais jūs kėlėtės labiau išsimiegojusi, turėdama laiko sau, o pasibaigus darbui, grįždavote į ramius ir tvarkingus namus. Jei nenorėdavote, iškart negrįždavote. O dabar. Jis po sunkios dienos grįžta pas jus. Susiraukusią, piktą, išvargusią ir pasislėpusią kiniškų žaisliukų jūroje. Vaikai ant kaklo ir jokio laiko žiūrint „teliką“. Ką, matyt, laisviau jis galėjo daryti prieš vaikus. Ir nepatikėsit, bet ryte jis nubudęs taip pat mintyse apžvelgia dienos darbus, varginančius susitikimus, nemalonius bendradarbius ir pagalvoja „kaip norėčiau šiandien likti namie ir žaisti su vaikais”. Ir jo noras lygiai toks pat savanaudiškas kaip ir jūsų pavydas, bet dažniausiai jūs tik pasijuokiate ir neleidžiate sau prisileisti minties, kad jam diena gali būti sunkesnė. Juk jis net nenutuokia, kas jo lauktų čia – namų karo zonoje.
Taip jis nenutuokia, bet ar jūs nutuokiate, kaip nelengva po sunkios darbo dienos grįžti ten, kur pasitinka gyvenimo džiaugsmo nematanti žmona su kalnu priekaištų ir ožius rodantys vaikai? Ar dažnai paklausiate, kaip praėjo jo diena, prieš pasakydama, kokia sunki buvo jūsų? Ir taip, darbe yra daug pliusų, kaip ir pliusų namuose. Kartais vienur, kartais kitur jų būna daugiau. Kartais pasiseka vienam, kartais pralaimit abu, o tas vidinis pyktis ir konkuravimas, kurio diena sunkesnė, neduoda nieko gero jaunai šeimai. Taip, kartais vyrai pamiršta, kad moterims reikia pasakyti, jog jie mato jų sunkų darbą, jos nori būti įvertintos, bet to reikia nepamiršti ir moterims. Tad geriausias sprendimas per šimtą metų, savaitės pabaigoje atsidaryti obuolių sulčių, kefyro butelį ir sutarti, kad abiejų savaitės buvo vienodai, klaikiai sunkios. Taip baigsis nematoma sunkumų „kilnotojų" konkurencija“.