– Nuo kokio amžiaus vaikams jau tikslinga pradėti skaityti pasakas?
– Pirmosios knygelės prie vaiko žaislų gali atsirasti ir iki vienerių metų. Pradžioje knygeles vaikas bandys paragauti, bet mokiname liesti ir vartyti lapus. Pirmosiose knygelėse geriausia, kad viename lape būtų vienas gyvūnas, augalas ar daiktas. Smagiausia vartyti knygeles su gyvūnais, pradžioje vaiką mokiname garsų, ką gyvūnas sako. Galime ir sakyti, kaip gyvūnas sako, o jis turi parodyti, kur tas gyvūnas. Taigi pirmaisiais metais, daugiau kalbamės su vaiku, ką mato knygelėse. 2–3 m. vaikui labai svarbūs vaizdai, tekstas nesudėtingas, pasikartojantis.
– Nuo kokių rekomenduotumėte pradėti? Kaip pasirinkti tinkamas pasakas?
– Pirmosios pasakos turėtų būti trumpos, daug paveikslėlių, aiškūs ir ryškūs piešinukai. Geriausiai tinka knygelės kietesniais lapais. Apačioje lapo nedaug teksto. Nebūtina remtis tik tuo tekstu, o galima patiems tėveliams kurti pasaką, pagal tai ką matote paveikslėliuose, kuo daugiau įterpiant linksmų garsų (pvz.: kaip karve mūkia, katinėlis miauksi) ir žinoma labai svarbūs prisilietimai prie vaiko. Rinkitės pasakas pagal tai, ką mėgsta vaikas. Jei mėgsta mašinas, tiks pasakos apie mašinėles. Apie gyvūnėlius tikrai patinka daugumai vaikų.
– Daugelis pasakų vaikams šiandien yra sutrumpintos. Kaip manote, ar tai teisinga? Ar vis tik reikėtų pratinti vaiką prie normalių, ilgų pasakų, skaityti per kelis kartus, ar pasinaudoti trumpuoju variantu?
– Nemanau, kad pasakas reikėtų trumpinti leidėjams. Vaikams natūraliai sekame pasakas, atsižvelgdami į vaiko gebėjimą susikaupti išklausyti. Pradžioje gali būti tik puslapių vertimas ir aptarimas, ką matome paveikslėliuose, paskui skaitome šiek tiek teksto, o paskui seka ir visos pasakos skaitymas. Jau 3–5 metų vaikai gali išklausyti ilgas pasakas.
– Kaip vaikas suvokia pasaką? Ar supranta, kad tai išgalvota istorija? Ar jam būtina tai paaiškinti?
– Vaikai priima pasakas kaip realybę. Jiems tai yra kaip gyvenimo tęsinys. Vaikai klausydami pasakų, gali pabūti, kur nebuvę, pamatyti, ko nematę. Mažieji gali tikėtis pasakos herojus sutikti ir realiame gyvenime. Klausydamas pasakos, vaikas pats gali virsti pasakos herojumi. Pasakos lavina vaikų vaizduotę. Patiems mažiausiems sekame pasakas ir neaiškiname, kad tai išgalvotos istorijos. Vyresnieji jau patys ima suprasti, kad gyvenimas nėra kaip pasaka.
– Daugelis baiminasi dėl neigiamos animacinių filmukų įtakos, o ar pasakos gali turėti neigiamą įtaką?
– Pasakos vaikams tikrai nedaro neigiamos įtakos. Jei vaikui pasaka nepatiks jis ir nenorės klausytis. O tam ir yra tėvai, kad paaiškintų vaikui pasakos moralą ir esmę. Jei kas tėvams pasakoje nepatinka, jie gali pakeisti. Tėvai jautresniems vaikams gali praleisti smurto scenas (kaip vilkui pilvą perpjovė, arba galvą nukirto) ar alkoholio skatinimą, ko pasitaiko liaudies pasakose.
– Ne paslaptis, kad pasakos lavina vaikų vaizduotę. Kokios dar yra teigiamos pasakų įtakos?
– Pasakomis vaikus mokiname svarbiausių gyvenime vertybių – šeima, mokslas, taika, sąžiningumas, draugystė ir t.t. Ugdome vaikų atsparumą gyvenimo neteisybei, nelaimėms. Pasakos sukelia vaikams daug emocijų, kurių išgyvenimas saugioje šeimos aplinkoje stiprina vaiko savivertę ir mokina suvaldyti neigiamas stiprias emocijas. Pasakos viena iš efektyviausių priemonių, kaip galima programuoti norimą tinkamą vaiko elgesį. Pavyzdžiui dantų valymą, tvarkymąsi, mandagumą, mokymąsi ir skatina imtis begalę kitų naudingų veiklų.
– Ar pasakos formuoja vaikų suvokimą apie vienus ar kitus dalykus?
– Žinoma, kad pasakos formuoja, kas yra gerai, o kas ne; koks elgesys priimtinas visuomenėje, o kas ne.
– Pasakose gėris visada laimi prieš blogį. Gyvenime – ne. Ar tą reikėtų vaikams akcentuoti?
– Tikrai galima rasti ir pasakų, kur ne vien gėris laimi. Pavyzdžiui H.K.Andreseno ar J.Biliūno pasakos. Pasakose, kur gėris laimi prieš blogį, mokina vaikus būti optimistais, tikėti savimi ir siekti savo tikslų. O tai tikrai nėra blogai.
– Ar pasakos nedaro žalos, formuodamos mergaitėms nuomonę apie gražias princeses ir jas gelbėjančius princus?
– Vien pasakomis apie princeses ir princus tikrai nepakenksime. Labai svarbu, ar vaikas nėra auginamas šiltnamio sąlygomis ir saugomas nuo visokio blogio. Visos princesės patiria nemalonumų, kol tas princas atsiranda. Tik ar visos sėdi ir laukia to princo, kitos pačios imasi veiklos. Jei skaitome pasaką, nereiškia, kad tėvai jos negali pakomentuoti, papildyti ar paskui aptarti su vaiku. Tikrai galima paklausti vaiko nuomonės, o kaip elgtųsi herojaus vietoje. Ar sėdėtų ir lauktų, ar galvotų kaip pats išsigelbėti?
– Ar normalu, jei vaikas bijo pasakose esančių piktų personažų?
– Normalu. Per prievartą jei vaikas verkia, bijo nereikia skaityti. Tačiau jei vaikas nori ir mėgstą pasaką su siaubo elementais, nors ir pasakos metu susigraudina, pasaką skaitome. Taip vaikas išgyvena siaubą saugioje aplinkoje ir auga jo pasitikėjimas savimi.
– Kokių pasakų nerekomenduotumėte skaityti? Pavyzdžiui, ar siaubo pasakos tinka vaikams?
– Tėvai patys turėtų spręsti pagal vaiką, kokias pasakas skaityti, o kokioms dar ne laikas. Siaubo pasakų vaikai patys labai ima norėti 5–6 gyvenimo metais. Kai jau nori, tai ir skaitome siaubo pasakas. Patiems mažiausiems nerekomenduočiau siaubo pasakų. Geriau jau miego pasakos.
– Šiandien yra populiarios ir tikslinės pasakos – tarkime, padedančios vaikui adaptuotis darželyje ir pan. Kiek jos iš tiesų padeda?
– Iš tikrųjų daug kas priklauso ir nuo skaitančiojo gebėjimų įdomiai ir su atitinkama intonaciją perskaityti pasaką. Jei vaikas susidomėjo skaitome, kelias dienas iš eilės ar savaites, kad efektas būtų. O jei vaikas bėga nuo tokios pasakos, ar ausis užsikemša geriau nesivarginti arba pabandyti vėliau. Pasakos tikrai veiksmingos, mokantis naujo elgesio. Pasakų niekada nebus per daug vaikams.
