„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė sako, kad atliktas tyrimas parodė, kad septyni iš dešimties tėvų mano, kad internetas jų vaikams nėra saugus, tačiau tik nedaug tėvų imasi priemonių. Tačiau ėmus nagrinėti, paaiškėjo, kad net ir tėvai ne visuomet žino, kiek iš tiesų vaikai laiko leidžia internete.
„Didelė tėvų dalis atsakė, kad jie prižiūri tiek vaikų turinį, tiek laiką internete. Kai paklausiame, kaip jie tai daro, tik trečdalis yra įdiegęs specialias programėles. Kiti sako, kad jaučia, pasako, kad jau gana ir tikisi, kad to pakanka. Iš savo patirties žinau, kad to nepakanka, nes esu bandžiusi ir tiesiog kalbėtis ir sakyti, kad, galbūt, jau gana, bet tik įdiegus programėlės pamačiau, kiek iš tikrųjų praleidžia vaikai internete ir konkrečiose programėlėse. Tuomet ateina noras tas ribas nubrėžti, nes ribų vaikams tikrai reikia, nes jie patys dar nesugeba sau pasakyti „stop“ ir į tai reikia žiūrėti, kaip į pagalbą jiems“, – sako A. Buitkutė.
Pašnekovė sako, kad tyrime neturėjo galimybė apklausti vaikų, tačiau puikiai supranta, kad kai kuriais atvejais vaikai internetinių tinklapių naudojime būna labiau išprusę už tėvus. Visgi tėvai turėtų būti tie žmonės, kurie vaikams, kurie turi papasakoti apie galimus pavojus. Tyrimo duomenys atskleidžia, kad daug tėvų nė nesusimasto apie tai. Tačiau tyrimas parodė, kad penktadalis nėra kalbėję jokiomis saugumo temomis.
Kibernetinio saugumo ekspertų asociacijos vadovė Renata Karpavičė paaiškina teigia, kad technologijų pokyčiai itin spartūs, tačiau galima į juos pažvengti visiems suprantamu kampu.
„Technologijų vystymosi greitis dabar yra įspūdingas. Tiek įrenginiai, tiek programėlės mums suteikia labai plačias galimybes skaitmeninėje erdvėje atlikti pačius įvairiausius dalykus – bendrauti su žmonėmis iš vis pasaulio, nejaučiant nei geografinių, nei laiko ribų. Siūlyčiau į technologijas pažvelgti iš kelių eismo perspektyvos. Mes turime automobilį, ar kitą priemonę, kuriai yra privalomi nuolatiniai techniniai patikrinimai – tai lygiai tas pats su įrenginiais – privaloma tikrinti privatumo nustatymus, informacijos dalijimosi nustatymus, kokios programėlės prieina prie mikrofono ar kameros. Lygiai taip pat, kai dalyvaujame kelių eisme, žinome, kas yra saugus, kas yra nesaugus elgesys, žinome tam tikras taisykles. Tas pats galioja ir skaitmeninėje erdvėje – turime žinoti, koks mūsų elgesys skaitmeninėje erdvėje kokias pasekmes gali sukelti“, – paaiškina R. Karpavičė.
Pašnekovė sako, kad pirmiausia apie internetinį saugumą, taisykles, kaip elgtis virtualioje erdvėje, turi žinoti tėvai, nes savo žinias jie galės perduoti vaikams. Būtent tėvai, ant pašnekovės, turėtų edukuoti vaikus.
„Kartais yra tam tikra saugumo iliuziją, kad turime įrenginį jau kažkas sukūrė ir jis yra saugus, atsisiuntėme programėlę – ją kažkas sukūrė, ji jau yra saugi. Bet iš tikrųjų mes esame patys atsakingi už saugų elgesį ir veiksmus, kuriuos atliekame skaitmeninėje erdvėje“, – sako Kibernetinio saugumo ekspertų asociacijos vadovė.
Prasidėjus mokslo metams, vaikai lyg ir turėtų mažiau laiko leisti internete, tačiau A. Buitkutė sako, kad vaikų įrenginių ir jų laiko internete priežiūra vis tiek būtina.
„Šiais laikais tų grėsmių yra tiek daug, kad vieno būdo ir vieno įrankio neužtenka. Reikėtų naudoti ir antivirusinę programą, ir slaptažodžių tvarkyklę, nes slaptažodžius apsaugoti yra labai svarbu. Kalbant apie vaikus, gali būti tėvų kontrolės programėlė, kuri padeda riboti tiek laiko, tiek turinio prieigą. Tai gali būti ir operatorių sukurta, tinklo lygiu veikianti programėlė, kuri atpažįsta nesaugias nuorodas, įspėja, prieš jas paspaudžiant, arba jau išfiltruoja dalį netinkamo turinio, blokuoja prieigą prie netinkamo turinio svetainių. Ta labai aktualu, nes apklausoje tėvai atsakė, kad labiausia jaudinasi dėl netinkamo turinio. Yra ir kitų programėlių, kurias tėvai gali susirasti. Ten yra net atskiroms naršyklėms nustatyti limitus. Tačiau nieko nebus be edukacijos, kalbėti su vaikais reikia, nes kitaip jie priešinsis tai kontrolei – reikia pasikalbėti, kad tai yra dėl jų pačių saugumo ir sąmoningumo“, – teigia A. Buitkutė.
Pašnekovė sako, kad mokslo metų pradžia yra puikus laikas įvesti vaikams kontrolę, nes jiems reikia laiku eiti miegoti, pailsėti.
Tik laiko kontrolė vaiko nuo pavojų neapsaugo, tad pokalbiai su vaikais būtinas. A. Buitkutė sako, kad dauguma socialinių tinkų neleidžia sukurti paskyros iki tam tikro amžiaus.
„Ko gero visų socialinių tinklų amžiaus limitas yra nuo 13-kos metų. Tai gali tapti pakankamu argumentu kalbantis su paaugliu nuo kada jam verta pradėti naudotis socialiniu tinku. Žinoma, visko neuždrausi, dažnai tenka tėvams imtis ir kompromisų, bet tokio amžiaus vaikas jau yra šiek tiek sąmoningesnis, bet reikia kalbėtis. Tu gali pasakyti vaikui, kad negali priimti į draugus jokių žmonių, kurie patys, fiziškai šalia būdami, nepatvirtina, kad tai yra jų profilis. Tai gana paprasta, bet vaikui suprantama apsauga. Ir kad nesidalintų jokia informacija, nesidalintų savo buvimo vieta ir panašiai. Vaikai supranta tuos pavojus lygiai taip pat, kai pasakai, kad negalima įsileisti į butą svetimų žmonių. Visi tokie žemiški dalykai persikelia į skaitmeninę erdvę“, – paaiškina pašnekovė, kaip eiti paprastu ir vaikui suprantamu keliu.
R. Karpavičė sako, kad kibernetinėje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, neretai tiek suaugusiais, tiek vaikais, bando manipuliuoti sukčiai.
„Kas padeda sukčiams prieiti prie žmonių – tai vadinama socialinė inžinerija. Tai įvairios manipuliacijos, pasitelkiant įvairius psichologinius triukus pasiekti žmogų per jo įvairius poreikius – bendravimo, meilės, pinigų poreikį. Lygiai taip pat vaikai, jie yra pažeidžiamoji grupė, nes jiems norisi bendravimo, supratimo, jiems norisi atrasti save. Jiems yra smagu, kai internete juos kažkas supranta. Yra labai sudėtinga tiek suaugusiam, tiek vaikui, tas visas grėsmes, kurios tyko aplinkui. Kai beldžiasi į draugus profilis su labai simpatiška nuotrauka, žmogus, kuris sako, kad labai supranta, labai mato, labai nori bendrauti – čia reikėtų kelti klausimus kodėl šis žmogus nori su manimi bendrauti? Vaikui gali būti sunku atskirti, kad čia ne 13-kos metų bendraamžis, bet dėdė iš Nigerijos ir šitos grėsmės yra labai didžiulės. Grėsmės didžiulės ir dėl to, kad kartais mes, kaip suaugę, neįžvelgiame visų tų grėsmių, kurios yra aplinkui“, – teigia pašnekovė.
„Pažinkite vaiką per po internetinę veiklą, kuo jis domisi, kokie žaidimai, kokios bendravimo platformos, kokie klausimai vaikui kyla. Per tai galime suartėti su vaikus ir įvardinti tas grėsmes, kurios yra“, – sako R. Karpavičė.
„Iš kai kitą kartą vaikas Jums norės parodyti labai įdomų „Tik Tok“ video – nesakykite, kad Jums yra visiškai neįdomu, ką ten žiūri. Geriau pasižiūrėkite, geriau pažinsite vaiką, klausykitės – jie nori pasakoti, dalintis tuo, ką jie ten randa, tereikia kartais klausytis ir neskubėti teisti, neskubėti moralizuoti, o priimti tai, kaip informacijos susirinkimą ir po to kalbėjimąsi apie tai, kas yra saugu, kas yra nėra saugu, kas yra tikra, kas nėra tikra. Jei sužinojai kažkokią naujieną „Tik Toke“, galbūt, nereikia jos iškart nurašyti, bet pasiūlykite vaikui ją dar patikrinti dar keliuose šaltiniuose. Taip mokysite kritinio mastymo, kurio šiais laikais labai reikia“, – priduria A. Buitkutė.
