Apie žindymą iš esmės kalbamės su daugiau nei 20-ies metų patirtį turinčia žindymo konsultante, psichoterapijos praktike Rasa Siudikiene.
– Rasa, žindymas yra vienas tų dalykų, kuris besilaukiančias motinas ypač baugina. Ir neretai jis tampa viena nemalonesnių motinystės pradžios patirčių. Kodėl?
– Man džiugu, kad domitės žindymo tema. 24 metus dirbu žindymo konsultante ir manau, kad žindymas vis dar yra apgaubtas mitų, išankstinių baimių ir prietarų.
Aišku, per paskutinį dešimtmetį įvyko gerų pokyčių tiek medikų pusėje, tiek ir pačių mamų, tėčių ir artimųjų tarpe. Galima sakyti, plačiajai visuomenei labiau suprantamas žindymas ir sunkumų priežastys.
Žindymas mums visiems primena, kad esam tokie patys žinduoliai, kaip kačiukai, meškiukai ar drambliukai. Taigi, šiuolaikinei moteriai, kuri nori žindyti, tenka apmąstyti ir identifikuoti save kaip žinduolę, kaip gamtos dalį, o ne darbuotoją, kuri daro profesinę pertrauką vaikui iki vienerių ar dviejų metų paauginti.
Žindymas nėra tik vaiko maitinimas, tai gyvenimo būdas. Ne visiems tėvams žindymas yra patogus ir lengvas būdas auginti vaiką, ypač pirmą mėnesį, kuomet mama ir vaikas tik susipažįsta bei mokosi gyventi kartu. Galiu užtikrinti, žindomi vaikai nėra „patogūs“ – jie turi nesugadintus instinktus, todėl glaudžiasi prie mamos, nori jos kūno artumo, nori žįsti, nori ramintis mamos glėbyje, nori užmigti su krūtimi burnoje, nori miegoti šalia savo mamos – taip, kaip tą daro tūkstančiai žinduolių rūšių visoje Žemės planetoje. Naujagimiai girdi mamos alsavimą, jos širdies plakimą, užuodžia ją ir jaučia visomis juslėmis, net ir miegodami.
Ar šiuolaikinė mama ir jos artimieji yra pasiruošę priimti tokį betarpišką ryšį per žindymą, kurį gamta užkodavo žmonėse? Tai gali būti netikėta jauniems tėvams, jie gal kitaip įsivaizdavo, ypač pirmomis savaitėmis, kuomet viskas nauja, trūksta jėgų, neužtenka miego, nėra laiko pasirūpinti savimi, o rankose mažylis, už kurį tėvai visą parą ir be pertraukų jaučia atsakomybę. Todėl kyla abejonės, ar tikrai čia normalu, baimės, kad vaikui kažko trūksta, kaltė, kad ne viskas tobula, ieškoma greitų sprendimų.
Manau, kad pagrindinis dalykas, kuris baugina besilaukiančias mamas ir komplikuoja žindymo pradžią, tai teisingos informacijos apie žindymą trūkumas. Vietoje teisingos informacijos sklando daugybė mitų apie vaiko auginimą, gausybė svetimų patirčių arba nusaldintas žindymo atvaizdavimas.
Nėščios moterys laukia gimdymo, sutelkia dėmesį į svarbiausią datą – vaiko gimimą. Vėliau nemaloniai nustemba, kad gimdymas, apie kurį tiek buvo galvota, planuota, skaityta, įvyko per 1-2 paras, o žindymas tik prasideda ir tęsis kasdien bent 2 metus. Žindymo konsultacijose moterys retoriškai klausia „kodėl niekas nesakė, kad bus taip sunku žindyti“?
Dažniausiai nėščiąsias baugina keli dalykai. Išskirčiau nežinojimą, kaip žindymas vyksta, abejones savo kūnu ir kitų pagimdžiusių moterų sudėtingas žindymo istorijos.
Nėščios moterys ateina į žindymo kursus su pagrindiniu klausimu apie komplikacijas: ką daryti, kad išvengtume sužalotų spenelių ir mastito? Retai kuri moteris paklausia apie žindymo taisykles ir pieno gamybos principus. Tai rodo išankstinį nusistatymą, jog žindymas – sudėtingas procesas ir nukreiptą dėmesį ne į žindymo mokymąsi, bet dorojimąsi su komplikacijomis.
Moterims siūlau pirma išmokti žindymo taisykles, o tada pažiūrėti, ar tikrai komplikacijos yra neišvengiamos. Taip pat ir su mamos pieno kiekiu – moterys abejoja savo krūtimis, jų dydžiu ir spenelių forma, nors tai nedaro įtakos mamos pieno kiekiui. Atkreipkime dėmesį, jog nėščia moteris neabejoja savo kūnu, neklausia ar virkštelė pakankamai maitina ir teikia deguonį mažyliui įsčiose, tačiau vos tik pagimdo ir pamato vaiką, sukyla klausimai ir abejonės: ar pakankamai priešpienio, ar pieno riebumas pakankamas, ar krūtys tinkamos, o spenelių forma ar patogi vaikui, kiek vaikas turi valgyti, ar ne per ilgai, ar ne per trumpai, ar nepripras būti nešiojamas ant rankų ir t.t.
Žiūrėdami į žindomus kačiukus mes nesiūlom jiems čiulptukų, o jų mamai katei nesiūlom išsitraukti pieną su pientraukiu, kad pažiūrėtume, kiek jo yra. Mes PASITIKIME kate. Žindymas – ne matematika, ne kontroliniai skaičiai, o pasitikėjimas savimi, savo kūnu, savo vaiku ir žinojimas – šiuo metu darau geriausia, ką galiu.
– Ar gali žindymas nuo pat pradžių gali būti sklandus, ramus?
– Žindymas gali būti sklandus ir ramus. Pagrindinė taisyklė, ką turėtume žinoti apie žindymą – žindant pagal taisykles, komplikacijos nepasireiškia. Reikia skirti laiko nėštumo metu, kad sukauptume pakankamai žinių apie žindymą, kuris yra neatsiejamas nuo gimdymo. Galima sakyti, kad natūralus, nemedikalizuotas gimdymas pakloja pagrindą sklandžiam žindymui. Jeigu gimdymo eiga nebuvo sklandi, medikai dėjo pastangas, o gal net gelbėjo vaiką ar mamą, tai supraskime, kad ir žindymui reikės didesnių pastangų.
Jeigu diskusiją apie sklandų ir ramų žindymą pakeltume į strateginį lygmenį, tai Lietuvoje būtų tokie sėkmingo žindymo veiksniai:
Išankstinis kokybiškas pasiruošimas žindymui;
Žindymo konsultančių (IBCLC) pagalba gimdymo stacionare arba namuose.
Deja, kol pasiruošimas žindymui vyksta skubant, pas skirtingų kompetencijų specialistus, tame tarpe ir pas pientraukių, buteliukų, čiulptukų platintojus, tikėtis sklandaus žindymo būtų naivu.
Vakarų šalyse yra žindymą saugantis etikos kodeksas – platintojai negali kontaktuoti su nėščiomis moterimis ir jų artimaisiais. Tai neetiška ir klaidina šeimas – gausybė priemonių veda į žindymo kontrolę, nepasitikėjimą mamos kūnu ir gali sužlugdyti žindymą.
Žindymo konsultantės IBCLC – tai tarptautinėje taryboje sertifikuotos specialistės, kurios turėtų dirbti kiekviename Lietuvos gimdymo namų stacionare ir suteikti kvalifikuotą pagalbą žindyvėms. Šiuo metu Lietuvoje žindymo konsultavimo funkcija yra patikėta akušerėms. Jų tarpe yra nuostabių moterų, bet jų yra per mažai, kad žindymo pagalba būtų ne sėkmės dalykas, o užtikrinta pagalba kiekvienai gimdyvei.
Pažangios vakarų šalys išsprendė šį klausimą – visas personalas, kuris kontaktuoja su gimdyvėmis ir naujagimiais, turi mokytis apie žindymą ir įgyti žindymo konsultanto IBCLC kvalifikaciją. Lietuvoje žindymu rūpinamasi priešokiais – tai lankstinukų atspausdiname, tai naujagimiui palankių ligoninių lenteles padaliname. Lietuvoje labiausiai trūksta strateginių žingsnių ir jų tęstinumo, kad žindymas būtų ne tėvų pastangomis iškovota prabanga, o valstybės požiūris į jos gimstančius piliečius.
– Kodėl gimdymo namuose vis dar dažnai švelniai, su atjauta, besidalinant žiniomis, o ne liaudies išmintimi, nepamokoma žindyti? Kodėl viskas dažnai taip grubu, skubinama?
– Norint mokyti mamas žindyti, reikia turėti profesinių žinių, gebėti jas perteikti gimdyvei ir skirti tam laiko. Gimdymo namų personalas į žindymą žiūri įvairiai – vienur tai vertybė, kitur laiko gaišatis. Na, pliusas uždėtas, prainstruktavome. Taigi, gaunasi toks laimės ratas tėveliams – kokia pamaina išpuls, tokią pagalbą ir gaus.
Labai trūksta išsamaus ir vieningo medikų apmokymo, kaip teikti pagalbą žindančiai mamai, todėl metai iš metų ta pati situacija: pasikeitė pamaina - tėveliai gauna naujas rekomendacijas, pasikeitė kita pamaina – priešingos rekomendacijos.
Privaloma žindymo konsultanto kvalifikaciją IBCLC suvienodintų visų, kurie dirba su gimdyvėmis ir naujagimiais, žinias. Išvengtume chaoso ir neišradinėtume dviračio kurdami savo „žindymo mokslą“ iš 30 metų senumo užrašų.
Aišku, yra ir gerų pokyčių – tai asmeninės medikų ambicijos mokytis ir įgyti žindymo konsultanto kvalifikaciją. Dažniausiai IBCLC kvalifikacijai ryžtasi jaunos medikės, žindžiusios savo vaikus, norinčios padėti kitoms moterims ir turinčioms darbovietės vadovų palaikymą. Tačiau tai pavieniai atvejai, kur kas daugiau neigiamų patirčių – personalas neturi žinių, metai iš metų tiražuojamos tos pačios klaidos, matyt ir laiko tam neskiriama.
– Ar esate girdėjusi apie iš tiesų nemalonias žindymo patirtis? Kokios jos buvo ir kodėl jos tokios buvo?
Daugelio pirmą kartą pagimdžiusių moterų žindymo pradžia gali būti sunkesnė, tai lemia moters sveikata, patiriamas skausmas, negalėjimas patogiai įsitaisyti žindymui – pavyzdžiui, dėl skausmingos tarpvietės, negalėjimo sėdėti, judėti.
Dažniausiai pirmomis savaitėmis iškylantys žindymo sunkumui yra skausmingi arba sužaloti speneliai, užtvinkusios krūtys, neaugantis naujagimio svoris, per mažas arba per didelis pieno kiekis, naujagimių vangumas dėl geltos ar kitų priežasčių, naujagimio nemokėjimas žįsti ar negalėjimas išlaikyti vakuumo.
– Ar yra moterų, kurios visgi negali žindyti?
– Taip yra tokių moterų, tačiau per 24 metų praktiką sutikau jų labai mažai. Tai nedidelė dalis moterų, kurios visiškai negali žindyti arba gali žindyti tik dalinai.
Priežastys kuomet moterys negali žindyti, arba gali tik iš dalies žindyti:
Anatominės. Krūtų displazija, krūties liaukinio audinio neišsivystymas arba audinio trūkumas po operacijų, traumos krūtinės ir aplinkinių audinių srityje. Reikia atskirai paminėti, jog koreguojančios krūtų dydį ir formą operacijos taip pat gali daryti neigiamą įtaką pieno gamybai;
Fiziologinės. Įvairios ligos ir sutrikimai, kurie susiję su moters reprodukcine sistema gali daryti neigiamą įtaką pieno gamybai, pieno kiekiui arba pieno tekėjimui: policistinių kiaušidžių sindromas, skydliaukės sutrikimai, hormonų disbalansas, lėtinė mažakraujystė, autoimuninės ligos ir kt. Svarbu paminėti, kad žindymo kontekste visos išankstinės diagnozės – slidi vieta. Nes vienoms moterims tai daro įtaką, o kitoms, turinčioms tuos pačius sutrikimus, jokios įtakos nedaro ir jos sėkmingai žindo vaikus. Visada reikia pradėti žindyti, jeigu bus sunkumų, tuomet kviestis žindymo specialistą, kad būtų įvertintas individualus atvejis ir išnaudotos visos galimybės išsaugoti žindymą.
Psichologinės. Seksualinė prievarta, seksualinis priekabiavimas paauglystėje ir kiti trauminiai įvykiai, kurie nebuvo išdirbti psichoterapijoje, gali daryti neigiamą įtaką moters galimybei žindyti – nepaaiškinamas skausmas, vėmimas be priežasties, šleikštulys žindymo metu, nenoras žindyti ir kitos išraiškos rodytų, jog moteris nepriima savo kūno ir nepriima vaiko noro žįsti krūtį.
– Ką daryti mamai, kuri jaučiasi kalta, kad nežindė, o gal dabar bando žindyti, bet nesigauna taip, kaip norėtųsi? Kaip elgtis su kaltės jausmu?
– Jeigu mama praeity nežindė ir jaučia kaltę, raginčiau artimuosius tai pastebėti, nuraminti, leisti išsikalbėti ir priimti visą informaciją. Moteriai svarbu būti priimtai su visokia patirtimi ir artimieji žmonės gali būti tokio priėmimo pavyzdys. Išsipasakojus palengvėja, o pamačius, kad kiti priima nepatogią patirtį ir neišsigąsta jos, tai suveikia tarsi žalia šviesa, kad ir ji pati gali tai priimti nekaltindama savęs. Kai aplinka nesmerkia, nemoralizuoja, nesako „galėjai labiau pasistengti“, moterims lengviau susitaikyti su tam tikrais praeities įvykiais ir sprendimais. Jeigu supratingų artimųjų nėra, o moterį slegia kaltė ir nusivylimas savimi kaip mama, ji gali kreiptis į psichoterapeutę ar psichologę.
Moteriai, kuri šiuo metu bando žindyti, nesigauna ir dėl to jaučia kaltę, nusivylimą, norėčiau patarti skubiai ieškoti kvalifikuotos žindymo pagalbos, o taip pat pastiprinti save surandant „savus“: kitas žindančias moteris, prisijungti prie forumo, rasti netoliese gyvenančią žindančią mamą ir pasikalbėti. Būdamos vienos su savo problemomis moterys tarsi įkrenta į savo situaciją ir negali pamatyti plačiau, todėl išorinis draugės žvilgsnis, pastiprinimas, paguoda, gali būti kaip šviežio oro gūsis jaunos mamos gyvenime, ypač, kai jame yra daug kaltinimų ir savęs plakimo.
Moterų bendrystė kaip niekad aktuali dabar, kai dauguma mūsų gyvename daugiabučiuose, nepažindami kaimynų. Esam fiziškai arti, bet emociškai – nutolę.
Mano praktika rodo, jog žindymo sunkumų daugiausia kliūna toms moterims, kurių vaikystėje trūko motiniškos šilumos ir darnių santykių tarp tėvų. Taip pat ir toms, kurios augo nepilnose šeimose, kurios patyrė smurtą, psichologinę ir fizinę prievartą, manipuliacijas, itin didelį reiklumą ir t.t. Atrodytų, kad jokio ryšio su žindymu ir motinyste čia nėra, tačiau būtent šios merginos išsikelia daug ir pernelyg aukštus tikslus, kurie trukdo skleistis motiniškai intuicijai savu tempu, išlaukti lėtų dalykų. Būtent šioms moterims reikia įveikti nepasitikėjimą savo kūnu, menką savęs vertinimą, nebijoti vaiko verksmo, nebijoti aplinkinių pasmerkimo dėl ilgo žindymo arba atvirkščiai – dėl nežindymo.
Praktikoje matydama, kaip sveika mama, turinti pilnas krūtis pieno, vis tiek maitina pieno mišinėliu iš buteliuko, žinau, kad taip elgiamasi dėl pačios moters nesaugumo. Nesaugiai besijaučiančiai mamai reikia matyti, kiek mililitrų iš buteliuko vaikas suvalgė. Sunku patikėti „nematomu“ pieno kiekiu iš krūties, nes pati mama nevertina savo kūno kaip tinkamo vaikui išmaitinti. Išnešioja savyje, po savo širdimi visus 9 mėnesius, o kai gimsta – apninka abejonės. Artimi kontaktai su kitomis žindančiomis moterimis galėtų palengvinti jaunai mamai savo kūno priėmimą ir suteiktų daugiau pasitikėjimo savimi.
– Ką mamai ir vaikui duoda žindymas?
– Pradėkime nuo to, kad žindymas – seniausiais vaikų mitybos ir išgyvenimo būdas. Toks senas, kaip ir pati žmonija. Pradėjusi žindymą moteris leidžiasi į kelionę – savo kūno, savo vaiko pažinimo link. Moteris maitina vaiką, užtikrina jo poreikių patenkinimą ir taip po truputį mokosi būti mama.
Be abejo, žindymas teikia didelę naudą ne tik kūdikiui bet ir pačiai mamai: mažėja rizika ateityje susirgti įvairiomis ligomis: osteoporoze, krūties vėžiu ir pan. Taigi, žindymo privalumų yra daug, ne tik vaikui, bet ir mamai.
Kūdikiui skirta mamos pieno sudėtis yra labai vertinga, tačiau ne mažesnė reikšmė kūdikiui yra „oda-oda“ kontaktas, kuomet mama turi paimti vaiką ant rankų bent 8 kartus per parą, priglausti prie savęs, prie nuogos krūtinės, tokiu būdu duodama ne tik maistą, bet ir kūno šilumą (kūdikis sušyla), širdies plakimą (kūdikis raminasi), alsavimą (reguliuojasi kūdikio kvėpavimas, mažėja stresinio hormono), balsą (rimsta, nes atpažįsta 9 mėnesius įsčiose girdėtą balso tembrą), apsikeitimą mikroflora (jau kito maitinimo metu gaus pieną su antikūnais), apie 20-40 minučių akių kontaktą (susipažįsta su mama) ir nedalomą dėmesį vaikui (formuojasi bazinis pagrindas žmogaus savivertei – „į mane žiūri, vadinasi aš esu svarbus“) ir t.t.
Atkreipiu dėmesį, kad daugelį iš šių privalumų gali suteikti ir nežindanti mama, kuri maitina vaiką kitaip, bet myli jį ne mažiau nei žindančios mamos. Tokiu atveju, maitinant vaiką iš buteliuko reikia glausti arti savęs, savo krūtinės, žiūrėti į kūdikį, liesti jį, padėti jam valgyti, atsirūgti, panešioti prieš miegą ir padėti užmigti. Reikia vengti „laisvų rankų įrangų“ – tokių, kaip gulinčio vaiko maitinimas atrėmus buteliuką į susuktą palutę, ar ankstyvas vaiko mokinimas pačiam apkabinti rankomis ir laikyti buteliuką.
Neseniai paskelbti moksliniai tyrimai rodo, jog suaugusio žmogaus savijautai ir sveikatai yra naudinga būti apkabintu bent 8 kartus per parą. Tai stipriai siejasi su pagrindine išimtinio žindymo taisykle „bent 8 kartus per parą“ ir gali būti sėkmingai pritaikyta iš buteliuko maitinančiai mamai.
– Ar galite pasidalinti keliais esminiais patarimais, ką daryti ir ko nedaryti pradedant žindyti?
– Esminis patarimas būtų pasirūpinti žindymu iš anksto:
1. Nėštumo metu rasti išsamius žindymo kursus – teoriją ir praktines pratybas ir lankytis juose kartu su vyru. Taip abu suvienodinsite savo žinias, veiksite kaip komanda, vyras turės daugiau žinių bei galės jus paremti sunkiomis minutėmis žindymo pradžioje;
2. Atsisakyti žindymą griaunančių „dovanų“: čiulptukų, buteliukų, mišinėlio pakuotės „atsargai“ ir pan. Jeigu tų priemonių prireikės, vyras nuvažiuos ir nupirks. Iš anksto turimos dirbtinės maitinimo priemonės suveiks sunkiais momentais kaip greitas sprendimas ir „išeitis“, tačiau gali įsiterpti į žindymą su neigiamomis pasekmėmis;
3. Nusiteikite, jog pirmomis savaitėmis po gimdymo laikysitės 3 valandų taisyklės – žadinsite vaiką ir siūlysite žįsti. Tokiu būdu jūs užtikrinsite ritmingą krūtų stimuliaciją, kuomet jūsų organizmas laukia signalo, kiek reikia išskirti hormonų, kad pieno gamyba būtų pakankama ir vaiko poreikiai būtų patenkinami.
4. Užsitikrinkite palaikymą iš aplinkos. Jeigu giminaičiams atrodo, kad „visos giminės moterys neturi pieno“, būtų geriau nukelti jų apsilankymą į vėlesnį laikotarpį, kad ir kokie artimi santykiai būtų;
5. Užtvirtinkite nuostatą, kad žindymui reikia sveiko vaiko ir sveikos mamos. Žindymas vyko tūkstantmečiais. Be čiulptukų, buteliukų, antspenių, pieno mišinių, pientraukių, šildytuvų, pieno surinkėjų, sidabro gaubtelių, kremukų ir kompresiukų, specialių liemenėlių, įklotėlių, žindymo programėlių. Mamos PASITIKĖJO savo kūnu ir maitino vaikus. Įrodymas – jūs pati, gyvenanti šiomis dienomis;
Pabaigai norėčiau kiekvieną pagimdžiusią mamą, žindančią ir nežindančią, pastiprinti ir pasakyti, kad ji yra 100% pakankama savo vaikui. Kūdikis neturi jokio kito taip stipriai artimo žmogaus, tik jus. Mama – vienintelis žmogus savo kūdikiui, išnešiojęs jį savo kūne, skausmuose pagimdęs, atsidavęs, su išjautrėjusia intuicija vertinantis kiekvieną vaiko kvėptelėjimą ir 24 valandas per parą be išeiginių vedinas besąlygiškos meilės. Kūdikiui nėra kito geresnio žmogaus. Kūdikiui Jūs esate pakankama.
