Apie tai, kaip keičiasi poros santykiai sulaukus šeimos pagausėjimo, ir kitais aktualiais būsimų tėvų klausimais tinklaraštį mamosmamoms.lt kurianti Brigita Ercė diskutuoja su psichologe Rasa Vaicekauskiene.
– Rasa, kaip manai, ar įmanoma būti visiškai pasiruošusiems vaikelio atėjimui?
– Manau, kiekviena pora labai skirtingai patiria jausmą, kad jų gyvenime yra erdvės dar vienam žmogui. Tai gali būti tiek ilgai brandintas, tiek spontaniškas, netikėtas patyrimas. Kartais aiškus žinojimas, kad esu visiškai pasiruošęs, taip ir neaplanko. Kaip ir kitus rimtus gyvenimo sprendimus, taip ir šį dažnai lydi prieštaringi, nepastovūs išgyvenimai – vieną akimirką, atrodo, esi užtikrintas savo sprendimu, kitą – vėl abejoji. Manau, tai visiškai normalu – abejonė, kylantys klausimai yra ženklas, kad žmonės supranta klausimo ir jį lydinčios atsakomybės svorį. Tikiu, kad pora turi atsakymus į visus jiems rūpimus klausimus – jie vieninteliai yra savosios situacijos ekspertai. Šiuos atsakymus atrasti kartais yra nelengva, daug kantrybės, jautrumo sau ir kitam reikalaujanti kelionė.
Manau, šiame klausime jau slepiasi dalis atsakymo. Vien tai, kad pora svarsto, kaip galėtų tinkamai pasiruošti, yra ženklas, kad ji jau ruošiasi ir yra teisingame kelyje. Iš tiesų, vaiko gimimas kaip stipraus vėjo gūsis išjudina poros gyvenimą, atnešdamas tiek šviežio ir gaivaus oro, tiek sumaišties ir chaoso. Tai rimtas pokytis – keičiasi ne tik įprasta rutina, atsakomybės, bet ir du žmonės – atskirai ir kartu kaip pora. Dabar jie ne tik geriausi draugai, mylimieji, bet ir tėvai – tai esminis identiteto pokytis, kuris neįvyksta staiga ir reikalauja ypatingo jautrumo tiek sau pačiam, tiek vienas kitam.
– Jei pora nusprendžia susilaukti vaiko, kaip tinkamai tam pasiruošti?
– Kalbėdami apie pasiruošimą dažnai įsivaizduojame būsimą mamą, besikraunančią krepšį į ligoninę, ir tėtį, perkantį automobilio kėdutę. Kad ir koks pasiruošimas, ypač jei daromas kartu, labai suartina ir padeda prisijaukinti naują – tėvų vaidmenį. Visgi, be rūpinimosi drabužėliais, vežimėliu ir kitais būtinais daiktais yra ir kita, ne ką mažiau svarbi pasiruošimo dalis – tinkamas nusiteikimas ir adekvatūs lūkesčiai. Itin aukšti lūkesčiai gali tapti stipraus nusivylimo, streso, pykčio, kad dalykai nevyksta taip, kaip tikėtasi, priežastimi. Kita vertus, pulti į neviltį, kad įprastas gyvenimas tapus tėvais baigsis, irgi nevertėtų. Svarbu sau priminti, kad tai bus naujas etapas, kuris, tikėtina, pareikalaus naujų veikimo būdų, kūrybiškumo, dėmesio ir atjautos vienas kitam, į santykį atnešantis stiprių išgyvenimų, nepaprastai daug gyvybės, o tinkamai ją nukreipus – meilės.
– Ką rekomenduojama aptarti poroje prieš gimstant mažyliui? Į ką atkreipti ypatingą dėmesį?
– Puiki mintis ramų savaitgalio rytą prie kavos puodelio vienas su kitu pasitikrinti, kaip įsivaizduojate savo gyvenimą gimus mažyliui? Ar viliatės, kad jūsų santykis išliks toks pat, o gal tikite, kad pokyčiai atneš ne tik iššūkių, bet ir galimybių? Ar turite lūkestį, kad santykiai padarys jus laimingus, ar greičiau suvokiate juos kaip erdvę, kurioje galite nebijoti klysti, augti, tobulėti, keistis?
Kita aktuali tema – buities darbai ir jų pasiskirstymas. Jei mūsų senelių ar net tėvų namuose buvo labai aišku, kurie darbai yra moteriški, o kurie – vyriški, tai mums dėl jų tenka susitarti patiems. Tai ir nelabai romantiški ir netgi nuobodūs klausimai, bet jų išankstinis aptarimas palengvina kasdienybę tuo metu, kai juos spręsti nėra nei noro, nei laiko. Suprantama, kad gimus mažyliui padaugėja pirkinių, skalbinių, maisto ruošos darbų, tvarkymosi – visi šie darbai daug mažiau slegia tuomet, kai jų nereikia atlikti vienam. Nuostabu ir tai, kad būdami skirtingi partneriai puikiai žino, kuriuos darbus daryti jiems labiau patinka ir sekasi be didelių valios pastangų. Puiku! Pasidalinus mėgstamus darbus, paaiškėja, kad nemalonių liko ne tiek ir daug. Galiausiai visuomet yra galimybė prašyti pagalbos – kad ir kokia fragmentiška ji bebūtų, gimus mažyliui ji tampa be galo vertinga.
Panašūs pokalbiai poroje padeda išlikti arti vienas kito – jausti, kuo gyvena kitas. Dėl jų galima ne tik valdyti dažnai neįsisąmonintus lūkesčius, neišsigąsti iškilusių sunkumų, bet ir mokytis komunikuoti, o tai bene vertingiausias įrankis, padėsiantis įveikti sunkiausius iššūkius.
– Gimus vaikeliui nemiga, nuovargis, stresas tampa nuolatiniu poros palydovu. Tampame jautresni, dirglūs, emocionalūs. Nenuostabu, kad daromės mažiau pakantūs vienas kitam, neišvengiame priekaištų, kandžių replikų, dažnų konfliktų. Kaip pasiruošti šiems iššūkiams?
– Teisingai pastebite, kad tai yra ypatingas metas, reikalaujantis atitinkamo dėmesio ir atjautos sau ir savo partneriui. Svarbu turėti galvoje, kad padidėjęs jautrumas, kurį dažnai patiria mamos susilaukusios naujagimio, yra būtina jo išgyvenimo sąlyga. Kitaip tariant, jautrumas tokiu metu padeda mamai nepaprastai efektyviai pastebėti ir atliepti kūdikio poreikius. Nors šie elgesio pokyčiai iš pradžių gali ne juokais išgąsdinti, suvokiant jo prasmę tampa aišku, kad tai didžiulis privalumas ir stiprybė. Taip pat, nors ir pakankamai akivaizdu, bet lengva nuvertinti patį faktą, kad du žmonės staiga tapo atsakingi už dar vieną, visiškai nuo jų priklausomą mažą žmogų.
Kad ir kaip ruošiantis, šis suvokimas pats savaime yra be galo stiprus ir savyje talpinantis daug, dažnai prieštaringų ir vienas kitą keičiančių išgyvenimų – džiaugsmą, baimę, euforiją, nerimą, jaudulį, beviltiškumą, liūdesį ar pilnatvę. Juose susigaudyti ir juos priimti taip pat nemenkas iššūkis. Galiausiai nemiga, daug jėgų pareikalaujantis žindymas ir visi buities darbai prisideda prie chroniško nuovargio, kuris savo ruožtu nepadeda efektyviai reguliuoti emocijų. Turint galvoje visus šiuos iššūkius, tėvai ir taip jau yra tikri herojai, nusipelnę ypatingos pagarbos, empatijos ir jautrumo. Priėmus tai, kad išgyvenami sunkumai iš esmės net nėra apie juos, o greičiau situaciniai, galima išsivaduoti nuo bereikalingos kaltės, gėdos, ramesne širdimi pažvelgti į situaciją ir žengti pirmą būtiną žingsnį pirmyn pakankamai gerų santykių link.
Įdomu ir tai, kad priekaištai ir kandžios replikos dažnai nėra tiesiog beprasmiški paburbėjimai. Neretai už jų slepiasi neišpildyti poreikiai, lūkesčiai, ilgesys. Sakydami „tu niekada neišsiplauni savo lėkštės“ mes kartu sakome „aš norėčiau, kad tu išsiplautum savo lėkštę“. Todėl pastebėjus kylantį norą priekaištauti, galima stabtelėti ir savęs paklausti – „ko man iš tiesų šiuo metu norisi?“, „ko norėčiau savo partnerio paprašyti“ ir stengtis savo poreikius komunikuoti tiesiogiai. Tai nėra lengva – rizikuojame būti neišgirsti, neišklausyti, tampame pažeidžiami. Ir visgi, atradus tinkamus žodžius („man daug reikštų, jei tu…“, „aš jaučiuosi blogai, kai tu…“), su trupučiu praktikos galime vienu šūviu nušauti du zuikius – būti tikti, kad aiškiai komunikuojame savo poreikius ir didiname jų patenkinimo šansus ir apsaugome savo partnerį nuo bereikalingos pasyvios agresijos.
– O ką daryti, jei poroje vienas partneris nori turėti vaikų ir jaučiasi tam pasiruošęs, o kitas ne? Manau, tai gana rimta ir sunki situacija. Ar ji gali pakišti koją tolimesniems poros santykiams?
– Iš tiesų tai pakankamai jautri, bet, manau, ne tokia reta situacija. Vienas iš būdų jos išvengti – panašius klausimus, susijusius su kertinėmis vertybėmis ir darančius įtaką svarbiems gyvenimo sprendimams, aptarti kuo ankstesnėje santykių stadijoje. Esminis tokių pokalbių momentas yra sugebėti iš tiesų išgirsti ir priimti tai, ką kitas žmogus sako. Jei kitas sako, kad nenori turėti vaikų arba nori turėti vieną ir tikrai ne daugiau – klausytis ir tikėti tuo, kas yra sakoma, o ne slapta tikėtis ir viltis, kad kažkas pasikeis. Juk gyventi su žmogumi nuolat viliantis, kad jis pasikeis, būtų nesąžininga ne tik jo, bet ir jūsų atžvilgiu – didelė tikimybė, kad taip nenutiks.
Visgi, jei pora susiduria su panašia situacija, tai, kiek iššūkių ji kels tolimesniems poros santykiams, priklauso nuo jos svarbos ir aktualumo. Kitaip tariant, jei partneris atvirai pripažįsta, kad nori turėti vaikų, suvokia, jog tai gali nenutikti, jaučia, kad jam/ jai skaudu, bet gali tai priimti ir su tuo susitaikyti – tikėtina, jog santykiai šį iššūkį atlaikys. Tačiau, jei žinodamas(-a), kad negalės turėti vaikų jaučia nuolatinę, reikšmingą tuštumą, patiria tam tikrą psichologinį skausmą ir stiprų praradimo jausmą – gali būti, kad ir santykis jam/ jai ilgainiui nebeteks prasmės.
Šiuo atveju norisi paminėti santykių ekspertų ir žymių šios srities tyrėjų Julie ir John Gottman tyrimą, kada stebėdami tūkstančius porų mokslininkai priėjo išvados, kad 69% santykių problemų iš esmės nėra sprendžiamos. Tai pasikartojantys klausimai, problemos, kurios kyla dėl kertinių asmenybės skirtumų ar gyvenimo būdo poreikių. Nuostabiausia tai, kad tyrimas parodė, jog šie 69% neišsprendžiamų problemų netrukdo džiaugtis puikiais santykiais ar gyventi laimingoje santuokoje. Gali būti, kad poroje egzistuojantis antro vaiko klausimas būtent toks ir yra – niekada iki galo neišsprendžiamas. Tokiu atveju, užuot desperatiškai bandžius jį išspręsti ar nuneigti, galima pripažinti ir priimti, kad tai ir liks skaudi, bet ne lemiama santykių tema.
