Moteris, priešingai nei kitos šio interviu ciklo pašnekovės, sako niekada tokio žingsnio nesigailėjusi. „Man tai panašiau į išgalvotas pasekmes, kad prigąsdintų moteris“, – sako ji.
– Papasakokite, kokioje šeimoje užaugote.
– Buvau vienturtė, bet bute gyvenome dvi šeimos. Tėvo sesuo su sūnum, mano tėvai ir aš, o vėliau ir močiutė. Tuo metu tėvas mėgdavo išgerti, tad aplinka nebuvo pati idealiausia, bet ir nebuvo asociali. Jaučiausi pakankamai mylima.
– Kokios buvo jūsų gyvenimo aplinkybės, kai pastojote ir pasirinkote nėštumo nutraukimą?
– Tuo metu buvau tamsiame periode. Gyvenau su dar nediagnozuotu bipoliniu sutrikimu. Nesupratau, kas su manim vyksta, ir tą nesupratimą išveikdavau vakarėliais. Tiksliai net nepamenu, kokio buvau amžiaus, bet tuo metu jau studijavau.
Tai buvo one-night standas (vienos nakties nuotykis), kurio net vardo neprisiminiau. Kai sužinojau, kad laukiuosi, kito varianto net nesvarsčiau.
– Visai neturėjote abejonių?
– Ilgai negalvojau, vos tik pamačius teigiamą testą ėjau pas gydytoją ir į kliniką.
– Ar buvo sudėtinga kreiptis į kliniką? Gal bijojote pasakyti, kokiu klausimu kreipiatės?
– Ne nebuvo, iš pradžių svarsčiau privačią kliniką, bet kaip studentei tai buvo per brangu. Tad kreipiausi į ginekologę poliklinikoje, o ši išrašė siuntimą į valstybinę ligoninę.
– Ar klinikoje patyrėte atkalbinėjimus? Ar klinikos darbuotojai jums buvo švelnūs, supratingi, o gal kaip tik – šalti?
– O taip! Atkalbėti bandė ir ginekologė, ir vėliau klinikoje buvau nusiųsta į psichologo kabinetą. Kas įdomiausia, kad nusiuntė prieš pat procedūrą. Pamenu jaučiausi labai nejaukiai, kad turiu kažkam aiškintis.
O toliau dar smagiau: darbuotojai tikrai varstė smerkiančiais žvilgsniais ir galvos tikrai nepaglostė.
– Ar iš specialistų sulaukėte nuorodų, kur po procedūros galite kreiptis emocinės pagalbos po sudėtingo sprendimo?
– Tikrai ne! Tik pasiūlė išrašyti kontraceptikų (juokiasi).
– Papasakokite apie pačią procedūrą. Kaip jautėtės po visko?
– Procedūra gana greita. Po jos valandėlei paguldo į palatą, kad atsigautum po narkozės.
Blogai jaučiausi labiau dėl pačio fakto, kad šitaip prisidirbau, ir tai buvo gera paskata kreiptis pagalbos ir gauti diagnozę, bet čia kita istorija.
Sako, kad moterys skaičiuoja negimusio vaiko metus ir gailisi visą gyvenimą, bet man taip nėra. Ir atrodo, mažai kam taip būna. Panašiau į išgalvotas pasekmes, kad prigąsdintų moteris.
– Ar kas nors žinojo apie jūsų priimtą sprendimą?
– Žinojo artimiausios draugės. Vienos nakties nuotykis niekada nesužinojo.
– Ar kas nors iš jų ragino persigalvoti? O gal demonstravo pyktį, nepalaikymą? Galbūt buvo priešingai – sulaukėte emocinio palaikymo?
– Papasakojau artimiausioms draugėms, kurios buvo labai supratingos. Viena tuo metu pati laukėsi, bet visiškai mane palaikė ir netgi nuvežė į kliniką.
– Sakėte, kad niekada nejautėte kaltės ir nesigailėjote? Nė karto nepagalvojote suklydusi?
– Niekada nesigailėjau. Ir metų neskaičiuoju, ir vardo neduodu. Na, sako, kad moterims būna tokia baisi kaltė, kad jos ima skaičiuoti vaikelio metus ir duoda vardą ir t.t. Aš realiai net tiksliai nepamenu, kada tai įvyko (o gal smegenys blokuoja šį atsiminimą).
– Ar priimtas sprendimas turėjo įtakos jūsų fizinei sveikatai? Pavyzdžiui, tarp gana dažnai minimų rizikų – sunkumai dėl vėlesnių nėštumų.
– Kažkokios įtakos nepastebėjau. Vaikų neplanuoju, tai negaliu pasakyti, ar turi įtakos, bet iš apžiūrų – viskas atrodo puikiai. Tik galiu įžvelgti pliusą – paskatino kreiptis pagalbos dėl psichinės sveikatos.
– Kaip šiandien žiūrite į nėštumo nutraukimą? Kaip į moters teisę, kraštutinį pasirinkimą, o gal priešingai – klaidą?
– Žiūriu kaip į moters teisę. Niekas negali lįsti į moters gyvenimą ir už ją nuspręsti, kaip jai jaustis, kaip jai gyventi ir ką pasirinkti.
