Tinklalaidėje „Gandro lizdas“ garsi moteris prisiminė tą akimirką, kai nuvažiavo pas gydytoją ir širdyje galvojo, kad jai bus diagnozuota onkologinė liga, tačiau netrukus paaiškėjo, kad po širdimi jau 32 savaites moteris nešiojasi savo pirmagimę.
Galvojo, kad serga vėžiu
Lyg iš giedro dangaus trenkusi žinia apie nėštumą buvo pati nuostabiausia Laimos gyvenime ir dabar ji drąsiai sako – gavo didžiausią dovaną ir daugiau nieko kito nebereikia.
„Mes jau žinojome su vyru, kad mums bus gera ir dviese, susitaikėme su tuo, tačiau žinia apie nėštumą buvo nuostabi. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad aš maniau, jog man reikės operacijos, gal kokia onkologinė liga. Buvau tuo įtikinusi ir savo vyrą. Prisimenu, kaip nuėjau pas gydytoją ir man pasakė, kad aš nesergu, o laukiuosi kūdikio ir mano dukrytei – jau 32 savaitės.
Tada grįžau pas vyrą į mašiną, padaviau echoskopo nuotrauką, o jis net pyktelėjo nesupratęs, kodėl aš nepaaiškinu visko. Tai buvo juokų juokas. Kai pasakiau, kad mes turėsime mergaitę, jis net nustebo, nesuprato, apie ką aš čia kalbu“, – laidoje prisiminė Laima.
Emiliją auginanti moteris kartu su vyru puoselėja šiltus jausmus ir tiki, kad tik per bendravimą pavyks sukurti ilgalaikį ir tvirtą ryšį su dukrele.
„Aš noriu tikėti, kad žaidimai ir laikas, praleistas su ja, padės sukurti pasitikėjimą, meilę ir pagarbą. Mes visur būname kartu, keliaujame, atrandame pasaulį. Tik gimus Emilijai mes iš naujo atradome šventas Kalėdas, advento kalendorius, dovanų magiją“, – pasakojo laidos viešnia.
Prakalbo apie mamos ligą
Vis dėlto ji pirmą kartą laidos vedėjai Ievai Girdvainienei prasitarė apie tai, kad gyvenimas ne tik duoda, bet ir atima – ji papasakojo apie savo mamą, ilgametę medikę, kuri šiuo metu kovoja su senatvine demencija.
„Dievas vienus dalykus duoda, kitus – atima. Mes gavome Emiliją, bet aš netekau brangiausio žmogaus – mamos, kuri kovoja su senatvine demencija ir neatpažįsta šeimos.
Mano mama yra medikė, ji 40 metų pradirbo vyriausia sesele. Mano mamytei dabar – 82 metai, turime senatvinę demenciją.
Kažką gyvenimas duoda, kažką – stipriai atima. Pradžioje galėjome dar kalbėtis, mama prisiminė ir mane, ir Emiliją, bet dabar, deja, kiekvieną kartą atvažiavę prisipratiname močiutę iš naujo. Dabar jau galiu ramiau apie tai kalbėti, tačiau tas pirmas mamos sakinys, kai ji paprašo mūsų prisistatyti iš naujo, labai sunkus.
Sunkiausia ne tam, kuris serga, o tiems, kurie yra šalia. Tas žmogus gyvena savo pasaulyje, o mums, esantiems šalia, sunku, nes matome, kad žmogus pradingo.
Apie tai, kaip dukrytė Emilija pakeitė jos kasdienybę, kokius įpročius ir ritualus kuria su dukryte, daugiau Laima papasakojo tinklalaidėje.
