Sandra juokiasi, kad pagalvojus, jog jos vaikai užsiimtų tokiomis pramogomis, kokiomis ji užsiėmė savo vaikystėje, plaukai ant galvos šiaušiasi. Toji vaikystė skamba kaip laisvė, sustoję laikrodžiai ir problemos, kurios pamiršo apie atokų kampelį.
Pašnekovė prisimena, koks gyvenimas virė Preiloje jos vaikystėje. Kai mamos prižiūrėdavo vienos kitų vaikus, o šventes kaimynai švęsdavo kartu.
– Sandra, papasakokite, ką reiškia augti Preiloje – kokia buvo jūsų vaikystė čia, kuo, kaip vaikas, užsiimdavote? Ar buvo būrelių? Ar buvo veiklų, kurios skirtingos būtent dėl vietos, kurioje augote?
–Turėjau nuostabią vaikystę. Mokiausi Preilos pradinėje mokykloje ant marių kranto. Čia buvo keturios klasės ir dvi mokytojos. Viename kabinete mokėmės dvi klasės: pirmokai ir trečiokai, o kitame –antrokai ir ketvirtokai.
Labai aktyviai bei draugiškai leisdavome laiką lauke, nes mūsų būdavo nedaug. Per visas keturias klases – apie 14 vaikų.
Turėdavome labai gilias žiemas, kai marios užšaldavo storu ledu ir šis slinkdavo link namų, būdavo labai daug sniego. Tai pertraukų metu eidavome ant ledo, su ledo luitais čiuoždavome nuo molo, tokiu būdu lenktyniaudami, kuris iš vaikų toliau nučiuoš.
Pavasarį jau žaisdavome gaudynių prie ištirpusių marių, ant dar likusių ledo luitų prie pakrantės, kur gylis nebuvo gilus, iki kauliukų. Tokia mano vaikystė. Kai dabar pagalvoju, apie savo vaikus – jeigu taip darytų, tai man plaukai piestų pasistotų.
Būrelius lankiau Nidos meno mokykloje, buvau aktyvi ir visur norėjau dalyvauti. Tad ir būrelių pasirinkau ne vieną. Tai buvo šokiai, teatro būrelis, dainavimas ir fortepijonas. Labiausiai patiko šokiai. Iki šiol, nevengiu prisijungti prie šokių kolektyvo.
Gyvenant Neringoje įpranti keliauti. Atrodo yra įprastas dalykas vieną kartą į savaitę nuvažiuoti į Klaipėdą apsipirkti maisto visai savaitei. Arba važiuoti užsisakyti paslaugas Klaipėdoje: kirpykla, masažai, latino šokių būrelis, sporto salė ir t.t.
– Ar augdama jusdavote ir matydavote sezono ir nesezono skirtumus? Kaip tai atrodydavo ir ar dėl šito kažkaip keisdavosi jūsų gyvenimas?
– Kas be ko, mes gyvename sezoniškumu. Vasaromis visada būdavo pilna poilsiautojų, tai mūsų vietinių darbo sezonas.
Nuo mažų dienų matydavau, kaip tėvai nuomodavo kambarius ir taip užsidirbdavo papildomai lėšų. Padėdavome darbuotis, tvarkydavome kambarius, ravėdavome daržus, laistydavome. Laisvo laiko turėdavome vakarais, tad dažnai jau vakarop susitikdavome su atvykusiųjų poilsiautojų vaikais, neretai leisdavome laiką ir prie jūros.
Praėjus sezonui, atėjus rudeniui, pasijausdavo, kad sezonas jau baigėsi ir poilsiautojų nebėra. Jausdavosi tuštuma, tai būdavo ir poilsis, ir niūrumas, kai vasarą būdavome įpratę judėti, krutėti žymiai sparčiau.
Žiemą eidavome žvejoti stintų ant marių ledo su meškerėmis, laukdavome švenčių. Ir taip mūsų metai sukdavosi aplinkui.
– Kuo užsiėmė jūsų tėvai ir kokia jūsų šeimos šaknų istorija šiose vietose?
– Mano abu tėvai atvyko į Neringos miestą dirbti. Tėtis atvyko dirbti girininku, o mama – atlikti siuvėjos praktikos į buitinį. Taip abu ir pasiliko čia gyventi.
– Ar kai buvote maža ir atvykdavote į kitas Neringos vietas – Nidą, Juodkrantę, mentaliai tos vietos jutosi labai arti ir savos, ar pakankamai toli?
– Kitų Neringos gyvenviečių nelaikau kažkuo atskiru, tai yra vientisa ir savita.
Po 4 klasių perėjau mokintis į Nidos mokyklą, tad kiekvieną dieną maršrutas būdavo Preila-Nida-Preila. Mažiau buvo lankytinos vietos Pervalka ir Juodkrantė, nors realiai, kai vykdavome į Klaipėdą, Juodkrantę pravažiuodavome. Tačiau artimiausi miesteliai ir yra Preila ir Nida.
– Man regis, kiekvienas tas kaimelis turi labai skirtingą savo veidą. Preilą – vienokį, Nida – kitokį, Pervalka – trečiokį. Kokie tie veidai atrodo jums? Kaip juos įvardytumėt?
– Žinoma, kiekvienas miestelis yra labai savitas. Atvažiuojantys turistai turi savo mėgstamus miestelius.
Anksčiau gal nebuvo tokio didelio skirtumo, nes būdavo keletas grandiozinių sezono renginių, o paskui tarsi nusistovėdavo viskas į savo vietas. Dabar galima aiškiai matyti, kokį miestelį žmonės renkasi ir kodėl.
Preila yra numylėta šeimų su vaikais, nes čia dvelkia ramybe, mažiau žmonių ir šurmulio. Kiekvieną rytą galima matyti, kaip žmonės rytais sportuoja lauke, bėgioja prie jūros ar dar kitaip leidžia laiką.
Nida yra numylėta jaunimo ar tų žmonių, kurie yra įpratę būti veiksme, kurie mėgta lankytis renginiuose, įvairaus pobūdžio festivaliuose. Taip pat vietoje galima pasiplaukioti laivu ar dar ką aktyvaus nuveikti.
Asmeniškai man vasarą Nidoje žmonių būna per daug, tad stengiuosi ilgai joje neužsibūti, nuvežu ir parvežu vaikus iš darželio. Pervalka yra pulsuojančio miško ramybė, šį miestelį renkasi žmonės, norėdami pasibūti patys su savimi. Juodkrantė vėl savita, nemažai žmonių poilsiui renkasi tik šį miestelį.
– Kaip nutiko, kad suaugusi pasirinkote gyventi čia? Ar buvote išvykusi?
– Išvykau studijuoti į išsvajotą Klaipėdą. Čia įgijau keletą specialybių: reklamos komersantės, verslo vadybos administratorės, baigiau grafinio dizaino kursus. Jau nuo tada mane sužavėjo vizualiniai menai ir jų poveikis žmogui. Pabaigiau dailės studijas su pedagogine pakraipa ir tapau tapytoja, dėstytoja, edukatore.
Po studijų teko emigruoti į tolimąją Norvegiją. Šioje nuostabioje šalyje praleidau 6 metus. Ir nors jos gamta ir žmonės užbūrė mane savo savitumu, visą laiką jaučiau begalinį ilgesį tėvynei, šeimai, savam kraštui. Vis mąstydavau, ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo, kas mane džiugina, koks mano tikslas.
Dėl to nusprendžiau grįžti atgal į tėvynę, į savo gimtuosius namus. Netikėtai įsidarbinau į kultūros centrą, renginių organizavimo sritį.
Taip ir likau gyventi būtent čia. Ir to visiškai nesigailiu. Kartais pagalvoju, kad mano gyvenime įvyko posūkis, koks įvyko knygoje „Alchemikas“. Išvykau į platųjį pasaulį, o didžiausia laimė, pasirodo, yra ten kur esu.
– Ką reiškia Preiloje auginti vaikus, kurti šeimą?
– Preila unikali vieta auginti vaikus, nes nereikia mąstyti, kur būtų galima nueiti į parką, kur pasivaikščioti. Čia tiesiog atidarai namų duris ir jau miškas. Esi laisvas.
Vaikai, gali saugiai jaustis lauke. Visi vieni kitus pažįstame ir suprantame, visas miestelis esame kaimynai. Tad ir bendravimas su kaimynų vaikais yra glaudus ir draugiškas. Esame paslaugūs vieni kitiems.
Vaikai yra laisvi savo pasirinkimams, ar tai būtų dviratis, ar paspirtukas, ar elektrinė mašinytė. Jie gali jaustis saugiai, žaidžiant lauke.
Plius tas laisvės pojūtis. Jie čia auga kitokio supratimo vaikai.
– Ar gyvenimas čia – turi savų nepatogumų?
– Na žinoma, gal neturime tokio plataus paslaugų pasirinkimo ar prekių pasirinkimo. Taip pat jeigu kokios rimtesnės bėdos su sveikata, turime vykti tiesiai į Klaipėdą. Kartais dėl audrų atidedamas keltų judėjimo grafikas. Arba labai turime planuotis laiką vasarą, norint keltis keltu laiku, nes didėjant turistų srautams susidaro kamščiai. Tačiau prie visų šių dalykų prisitaikome.
– Kaip sezonų skirtumai jūsų gyvenimą paliečia dabar?
– Šiuo metu man kiekvienas sezonas yra savitai gražus ir įdomus. Netenka liūdėti visai, nes mano gyvenimas labai dinamiškas. Ir kiekvienu skirtingu sezono metu randu kuo užsiimti, į ką susikoncentruoti.
– Kuo užsiimate?
– Šiuo metu džiaugiuosi paskutiniais motinystės atostogų mėnesiais ir jau rudenį grįšiu į savo darbovietę organizuoti kultūrinių renginių. Gyvenimas tęsis pagal renginių sezoniškumą. Ar tai bus bendruomenės šventės, ar tai bus didieji festivaliai, kiekvieną renginį organizuoti yra labai įdomu.
Nesnaudžiau būdama ir motinystės atostogose, turiu puikią galimybę išpildyti savo svajonę, kuri glūdėjo mano galvoje ilgus metus, nuo to laiko, kai buvau išvykusi į Norvegiją. Gretimai organizuoju sveikatingumo terapijos stovyklas suaugusiesiems, vaikų dailės edukacinius užsiėmimus, užsiimu asmeninių švenčių kūrimu, potyrių mergvakariais. Turiu elektroninę parduotuvę „www.preiladelnuose.lt“, kurioje dominuoja ekologija, tvarumas, rankų darbas. Esu dideliame kūrybiniame procese.
– Kaip manote, ar senieji Neringos gyventojai stipriai skiriasi nuo naujakurių? O gal tai – daugiau mitas?
– Iš tiesų galiu pamatyti skirtumus tarp senųjų gyventojų ir dabartinių naujakurių. Kiek pamenu vaikystėje, bent jau taip atrodė mano vaikiškomis akimis, kad augome ir bendravome kaip didelėje šeimoje. Mamos prižiūrėdavo vienos kitų vaikus, šventes, kaip kalėdiniai vakarai, nauji metai, Velykos, organizuodavome bendrai. Visi draugiškai aplankydavome vieni kitus.
Šiuo metu nemažai senųjų vietinių gyventojų yra pardavę savo nekilnojamąjį turtą ir išvykę gyventi kitur. Arba jau daug kas yra iškeliavę Anapilin. Naujieji gyventojai yra visai kitokie. Tačiau ir gyvenimo ritmas yra visai kitoks. Šiais laikais kiekvienas esame savo pasaulėlyje ir to bendravimo gal lieka šiek tiek mažiau negu anksčiau. Jaunimas yra veržlesnis savo naujomis idėjomis.
– Kaip apskritai žiūrite į tą palyginti naują Neringos išpopuliarėjimą, kai čia nekilnojamąjį turtą nusiperka vis daugiau prašalaičių, o dalis – čia ir apsigyvena? Kaip jums, kaip vietinei, tai jaučiasi? Ar laikote tai privalumu, ar minusu?
– Visais laikais Neringoje buvo yra ir bus žmonių srauto, gyventojų kaita. Vieni išvyksta kiti atvyksta. Ir tai yra normali kaita. Tik, žinoma, labai aiškiai pradeda matytis, kad senuosius pastatus, pensionatus, pakeičia nauji pastatai, kuriuose apsigyvena naujakuriai.
Per karantiną labai jautėsi žmonių gausa Neringoje, nes žmonės, kurie yra nusipirkę nekilnojamąjį turtą čia, atvykdavo dirbti nuotoliniu būdu. Buvo galima matyti pasivaikščiojimas lauke ir žmonių srauto padidėjimą. Praėjus karantinui žmonės atvyksta ilsėtis vasarą, na, o kitais metų laikais vėl ramu.
– Ko gero Preila ir Neringa kito tiesiog jūsų akyse. Kuo dabar ji ypač skiriasi nuo tada, kokia buvo jūsų vaikystėje?
– Preiloje anksčiau būdavo labai daug poilsio namų, pensionatų, valgyklų. Senoji parduotuvė, kurioje būdavo dalinami mineraliniai sifonai, nemokama duona senoliams. Šiukšlių mašina, kuri atvažiuodavo paimti šiukšlių prie namų, o mes, vaikai, laukdavome su šiukšlių kibirais, kad galėtume išmesti. Ir jeigu nespėdavome, mašina tiesiog nuvažiuodavo.
Šiuo metu senieji pensionatai ir poilsio namai yra privačios nuosavybės. Preila atrodo moderniai, palyginus su tuo, kas buvo. Daugiau kavinių, švariau, jaukiau.
– Kaip manote, ar vietiniai pakankamai įvertina tos vietos grožį? O gal ilgainiui akys atbunka?
Asmeniškai aš labai vertinu Preilą. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad gyvenu čia. Visada pastebiu gamtos grožį ir privalumus, gamtos kvapą, joje randamas, gėrybes. Šis supratimas atsirado pagyvenus 6 metus Norvegijoje. Net išvažiavus į didmiestį norisi kuo greičiau sugrįžti į Neringą. Čia nereikia jausti lėkimo, bėgimo, streso.
– Kuo gyvena tikrieji Nidos ir Neringos gyventojai, ne poilsiautojai? Kokias problemas sprendžia, kokias paskalas gvildena, kuo piktinasi, kuo džiaugiasi?
– Mano nuomone, mes visi savotiškai gyvename sezoniškumu. Vasarą dirbame, atsidaro vasaros verslai. Rudenį, žiemą, pavasarį savotiškai ilsimės nuo sezono.
Dažnas iš mūsų dirbame per kelis darbus. Stengiamės išnaudoti visas įmanomas galimybes. Dažnai yra keliami infrastruktūriniai klausimai, visa tai sprendžia savivaldybė.
– Ar yra kažkas, kuo Neringoje džiaugiatės kone kiekvieną dieną?
– Žinoma yra. Be galo džiaugiuosi, kad gyvenu prie jūros ir marių. Vanduo mane ramina ir mažina stresą. Dažnai plaukiodama vandenyse praleidžiu po kelias valandas. Užsiimu jėgos aitvarų sportu. Tai vienas iš mano mėgstamų hobių.
Ilgainiui visas problemas išsisprendžiame. Tad didelių nepatogumų net nematau. Daug kam kyla klausimas „tai jūs vežiojate vaikus į Nidą į darželį? Juk tai taip toli“. Mano atsakymas būną šmaikštus ir paprastas. Kad tai tas pats, kaip didmiestyje nuvežti vaiką iš vieno miesto galą į kitą, tik nėra kamščių.
– Ar galite įvardyti keletą dėmesio vertų Preilos ir Nidos vietų, paslaugų, žmonių? Gal yra koks jums brangus pasivaikščiojimų takas, kavinė, kultūrinė vieta, žvejys, amatininkas ar dar kažkas, ką norisi paminėti?
– Asmeniškai man brangiausia yra gamtos vietos. Preiloje dažnai pasportuoti ateinu ant Menininkų kopos, šiuo metu ji vadinama Preilos kopa. Atsiveria nuostabus gamtos vaizdas, veikia relaksuojančiai.
Preilos pajūryje yra kavinė „Matėja“, kur visada verta atvykti pavalgyti skanios jūrinės žuvies, kurią su meile pagamina patys šeimos nariai. Anūkės vardu pavadintą kavinę žmonės noriai lanko ir giria maistą. O vaikai labai džiaugiasi galėdami atvykti ir užsiimti dailės edukacinėmis programomis.
