Plačiau apie Nijolę skaitykite sausio mėn. publikacijoje „Susitikę po daugelio metų vienas kito jau nebepaleido: liko aplankyti penkiolika miestų ir tada – vestuvės“.
O dabar ji mielai sutiko pasidalinti ir savo kelionių pasakojimais. Šįkart spausdiname jųdviejų kelionės į paslaptingąją Torają, garsėjančią itin savotiškais laidojimo papročiais, nuotykius.
Paslaptinga kelionės pradžia
Kad reikia 100 miestų surinkti (neužtenka pabuvoti, reikia ir pernakvoti), jau apsiskelbiau visiems. Nes tada mane ves!!! Tai todėl, kol dar nepraėjo noras tuoktis, lekiam po pasaulį pasitrankyti, tuo pačiu ir aplankytus miestus skaičiuojam. Kad skrendam į Kvala Lumpūrą, Malaizijos sostinę, žinojau, o kur toliau – paslaptis (mėgsta draugas staigmenas daryti).
Labai tvarkingai, gražiai, be stresų ir be didelių nesusipratimų Kvala Lumpūro oro uoste laukiam skrydžio. Tik nežinau, į kur. Pagaliau švieslentė rodo, kur trenksimės į Indonezijos salą. Ne į Balį, ne į Javą ar Borneo, bet į Sulavesį. Pagal dydį ji ketvirtoj vietoj iš visų Indonezijos salų, bet nelabai lankoma turistų. Todėl ir aš niekada nebūčiau pagalvojusi, kad teks ten keliauti.
Atskridom. Galybė patikrų ir paskutinis pareigūno klausimas, ką mes čia darysim. Atsakom, kad atostogausim, ir einam prie išėjimo iš oro uosto. Didžiulis autobusas vežė keturis keleivius. Pakely niekas neįlipo, nes... visi kiti patys save vežė. Čia mudu tokie – negalim kokio motociklo išsinuomoti, nes nevairuojam, todėl esam vežami.
Viešbutis puikus, didžiulė karališka lova, bet mums dabar pat reikia į gatvę – kambarį apžiūrėsim vėliau. Laukia viena naktis šiame viešbutyje, o tada – vėl į kelionę, apie kurią žinau tik tiek, kad ji bus ryt, nors nežinau, kur.
O dabar – pasižvalgyti po Makasarą – Sulavesio sostinę, pavalgyti, išgerti (kur išgerti, reikia gerai paieškoti), nusipirkti bilietus į ten, kur vyksim rytoj. Imam vykdyti planus. Apsiniaukę, lynoja, nėra karšta, bet labai gražu, žalia. Dar nežinau, kuo Sulavesis skiriasi nuo Šri Lankos. Visko yra, žmonės draugiški, maistas pigus pasirodė.
Pasinaudoję taksi paslaugom ir nulėkę stotin bilietus nusiperkam į... Torają. Tai va taip! Į Sulavesio salą atlėkėm tam, kad į Torają nusitarabanintume. Rytoj miegamas autobusas visą naktį mus gabens ten, kur... bus naujas miestas. Kas ten laukia ir ką pamatysim, sužinosim poryt. O dabar dar galim kokioj vietelėj pasėdėti, pagurkšnoti šio bei to, pavakarieniauti.
Randam kur, tai ir prisėdam. Puikus vakaras, gražus bendravimas su svetingais užeigos savininkais, geras maistas. Maloniai pakalbėjus ir mums prisistačius, iš kur atsibeldėm, girdžiu – skamba „Juoda orchidėja“. Šeimininkas laimingas šypsosi, specialiai „YouTube“ lietuviškos dainos paieškojęs. O ką darau aš? Einu šokti ir maivytis. Pašokau, šeimininkus ir lankytojus palinksminau. Pakėlusi akis tik žvilgt – vaizdo kamera prieš nosį. Veikianti. Na va, juokiasi draugas, atsidursi dabar pati jūtūbėj. Ai, kvatoju, na ir tegul. Tegul deda, kur nori, negi gaila...
Gražiai pasibaigė vakarojimas Makasare. Lekiam ilsėtis. Ryte trauksim tyrinėti miesto grožybių, o vakare – pirmyn į Torają. Kas ten laukia? Aš jau žinau, greit ir jūs sužinosit. Juoksiuosi iki ašarų ryt ir verksiu širdyje poryt. Ak, Toraja. Nėra daug pasaulyje tokių ar panašių vietų.
Nauja diena
Kas laukia mūsų? Pirmiausia – pusryčiai, kuriuos ne gėda būtų buvę ir pietumis pavadinti, mat gavome sočios jautienos uodegų sriubos ir didelę ryžių porciją. O tada – į miestą. Palikę kuprines viešbutyje einam eiti bele kur. Kai esi nebuvęs niekur, tai gerai visur. Pirmi gražūs pafotografavimai ir... prapliupo toks lietus, kad per sekundę permerkė kiaurai. Artimiausia slėptuvė nuo lietaus – viešas tualetas. Kai taip pila, svarbu stogas virš galvos, koks skirtumas, ant ko tas stogas. Truputį lietui aprimus užsimaukšlinam turėtus polietileno lietpalčius ir į kelią.
Ėjom ėjom, žiūrėjom žiūrėjom, fotografavom ir fotografavomės, pakely nerealaus skonio kavos bei beskonės arbatos pagėrėm ir atsidūrėm vandenyno pakrantėj. Akmenys, mes ir vanduo. Turim jautienos mėsos, meduje marinuotos, ir alaus. Pritupiam ant akmenų, mėgaujamės vaizdais ir skoniais. Bandau undinėlę vaidinti ir visaip maivytis. Ir atsitik tu man taip, kad sulig paskutiniu aliuko lašeliu prieina uniformuotas malonus pareigūnas ir pasiūlo mums nuo akmenų į netoliese esančią be galo puošnią apžvalgos aikštelę persikraustyti.
O mes ir nesiginčijam, suprantam, kad esam gražiai nuvaryti iš mūsų surastos vietelės. Tai ir einam pasižvalgyti ten, į kur pasiuntė. Gražu, bet užteks jau žmonėjimosi, laikas grįžti viešbutin ir į autobusų stotį ruoštis. Bet prieš tai dar laukia labai svarbus dalykas. Žinom, kad autobuse, kuriuo teks važiuoti gal aštuonias valandas, nebus tualeto. O ką daryti, jei labai prispirs? Aš galvoju paprasčiau – kad mažiau vandens gersiu ir miegosiu, o be to, vairuotojai porą sustojimų tikrai padarys.
Neeee, kaip tai mažiau gerti – susirūpina manasis, nes gerti vandenį priklauso, o tada tualeto reikės dažniau. Puikiausia išeitis – nusipirkti butelį plačia gerkle ir į jį puikiausiai bus galima... Aš mintyse pagalvoju, kad man su tuo buteliu nelabai, bet vyrams paprasčiau. Juokas juokais, bet po krautuves lakstom ir tinkamo butelio nerandam. Nuperkam vieną buteliuką su šalta arbata, kitą – su šalta kava. Nelabai kas: vienas per mažas, kitas per siauras.
Dar maišelių visokių prisirinkom, nes kalnų keliais važiuojant ir apsivemti galima. Ajajai, vaistų nuo jūrligės reikėjo pasiimti.
Vėluojam
Temsta, sakau – gal vykstam anksčiau. Pasiteiraujam baro savininko, kiek taksi kainuotų? 100 000 rupijų, sako, kas būtų apie 7 eurus. Naaa, agaaa, brangu, vakar už 60 000 važiavom. Krepšius ant kupros ir grįžtam viešbutin, nes iš jo vakar važiavom pigiau.
Iškviečia darbuotoja taksi už tuos 60 000 rupijų. Laukiam pusvalandį – nėra. „Kamščiai“, – sako ji. Laukiam dar, bet veltui. Klausiam vėl ir išgirstam, kad tas neatvažiuos, bet tuoj bus kitas už 80 000. Laukiam – nėra, o iki autobuso išvykimo liko tik valanda ir 10 minučių. Neramu dar labiau. Viešbučio darbuotoja sako, kad gali už 200 000 iškviesti specialią mašiną su švyturėliais. Bet valiooooo! Atvyko tas už 80 000 rupijų.
Vairuotojas angliškai nė bum bum. Pasakom, kad į stotį, ir pajudam. Navigacija kelią rodo, mes važiuojam. Ir staiga – kamštis. Vos slenkam, laikas tiksi, o kilometrai – nė kriukt. Mes garsiai emocijas liejam, kad autobusas be mūsų išvyks, bet ką vairuotojas gali padaryti? Nenuskraidins gi mūsų. Prašom, kad paskambintų į stotį, bet ten niekas nekelia ragelio. Jau imu kikenti iš streso ir raminti save mintimis, jog čia likimas dėlioja taip, kad į tą autobusą specialiai nespėtume.
Imam planuoti, kad bala nematė tų 48 eurų, gal į kitą reisą dar spėsim. Ir nuo emocijų plakančiomis širdimis, šūkaliodami pralekiam pro stotį. Spėju tik mūsų autobusą stovintį pamatyti. Šaukiu vairuotojui, kad mūsų dar laukia, kad pralėkėm jau, rodau pro langą į už nugaros palikusį autobusą. Vairuotojas už galvos susiėmęs klausia, ar ne į „Prima“ stotį mums reikia? Neeee, šaukiam, į „Timur“.
Apsisukti nėra kur, reikia pavažiuoti gerą gabalą. Posūkis, lėkimas, vėl posūkis. Jau matau mūsų autobusą, esu pasiruošusi kone pro langą išlįsti, tikintis, kad autobuso vairuotojas pastebės, bet ima ir prieš pat nosį nuvažiuoja. Mes – vytis. Spaudžia greičio pedalą mūsų vairuotojas, aplenkiam autobusą, šaukiam, bilietu mojuojam. Ak tu rupūže!!! Autobusas toks pat, be ne tas, ne ten važiuoja, ne mūsų. Rodom rankom ir kojom savo vairuotojui, kad vėl į stotį vežtų, o tas kažkodėl vėl mudu veža į tą „Prima“. Vėl šaukiam, kad atgal vežtų. Posūkis, greitis, posūkis, vėluojam visą valandą. Pagaliau teisinga stotis, bet utiutiu – mūsų autobusas išvykęs...
Gal turim kažką mudu, kad problemos pačios sprendžiasi?! Nežinau, tik matau, kad mus pažinę stoties darbuotojai organizuoja, kaip tokius atsilikėlius prilakinti iki teisingo autobuso. Įsodina į kitą, suskambina, kad pirmasis palauktų, ir netrukus mes jau savo autobuso miegamosiose kajutėse. Va taip!!! Eh, adrenalinas gerai, nuotykiai labai gerai, o patyrimas ir įspūdžiai liks visam gyvenimui. Galėsim anūkams pasakoti.
