– Matyt, daugelis lietuvių su jumis nesutiktų, kad nėra blogo oro. Ypač šaltuoju metų laiku. Ar visada buvote aktyvi keliautoja, ar taip nutiko tik gimus vaikams?

– Aš manau, kad blogas oras yra mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas pasiteisinimas, kai nenorime išeiti iš šiltos komforto zonos. Ar daug yra vaikų, kurie atsisakytų į valias taškytis po balas, virti purvo košę, šokti lietuje, rausti sniego urvus, jei nebūtų atkalbami tėvų? Turbūt nelabai. O dėl aktyvumo, taip, keliauju nuo vaikystės, penktoje klasėje pradėjau lankyti turizmo būrelį mokykloje ir nuo to laiko žygiai, stovyklos, posakis „nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“ tapo mano gyvenimo būdu, kuriuo sėkmingai užkrėčiau vyrą, o mergaitėms apskritai neegzistuoja sąvoka „blogas oras“ – joms lauke smagu visada.

– Papasakokite, kaip kilo idėja rašyti savo tinklaraštį?

– Idėja buvo brandinta labai ilgą laiką, vis nedrįsdavau pradėti, nes nuo pat pradžių turėjau viziją, kad tai turėtų būti žmonėms, tėvams naudingas ir aktualus tinklaraštis, kuriame kiekvieną savaitę pasiūloma po naują idėją, ką aplankyti su šeima. Buvo baimių, kad nesugebėsiu laikytis šio principo, bet kol kas jau beveik pusantrų metų tikrai kiekvieną savaitę pavyksta pristatyti po naują vietą ar laisvalaikio idėją.

– Kokių lūkesčių turėjote, ar jie pasiteisino?

– Didžiausias lūkestis, galbūt labiau svajonė buvo, kad mano tinklaraštis paskatintų bei įkvėptų tėvus daugiau keliauti su vaikais po Lietuvą, atrasti naujų dalykų, bent trumpam iškišti nosis ir nosytes į lauką net ir blogu oru ir juo pasimėgauti. Tikėjausi ir tikiuosi, kad apsispręsti nelikti namuose paskatintų pamatyta ir sudominusi idėja mano tinklaraštyje. Ateities planai paprasti, kad ir toliau jis būtų naudingas ir įdomus jį sekantiems. Taip pat pagaliau turėti ir internetinį tinklaraščio puslapį.

Tinklaraščio "Nėra blogo oro" autorė Lina
Nemalonu lankytis tokiose vietose, kur idėja tikima daug mažiau nei norima užsidirbti

– Papasakokite apie save – kas esate, kuo užsiimate be tinklaraščio. Auginate du vaikus, tiesa?

– Esu Lina, ketverių Medos ir vienerių Rūtos, mama. Šiuo metu atostogauju augindama antrąją dukrytę, o iki šių atostogų dirbau valstybės tarnautoja. Esu baigusi Kultūros istorijos ir antropologijos bei Paveldosaugos studijas Vilniaus universitete. Labai myliu Lietuvą ir didžiuojuosi savo tėvyne, esu pilietiška, aktyvi, tad ir dukrytės auga nuo mažų dienų žinodamos Lietuvos istoriją ir ją mylėdamos. Kelionės po Lietuvą mane lydi visą gyvenimą – mokykloje su turistų būreliu, studijų metais – su naujais draugais, aplankant jų gimtuosius miestus, po studijų – pristatydama moksleiviams visoje Lietuvoje Misija Sibiras projektą.

– Kaip vaikai pakeitė aistrą keliauti ir atrasti naujas vietas?

– Troškimas keliauti, atrasti nematytas vietas ar grįžti į senas niekur nedingo ir susilaukus dukryčių – tik dar labiau išaugo, sustiprėjo, nes meile Lietuvai, gamtai ir kelionėms labai noriu užkrėsti ir jas! Galbūt pasikeitė tik kelionių atstumai – norėdami likti aktyviais keliautojais ilgesnius žygius pakeitėme trumpesniais – tiek, kiek nueina (ir dar truputį) Meda, nes jos nešynę teko perleisti sesei, kuri jau ir nelabai sutinka būti nešama, o nori keliauti pati. Su vaikais nuo pat jų gimimo aktyviai keliaujame tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

– Kur ieškote naujų vietų, ką aplankyti?

– Visur, kur tik pavyksta! Nemažai vietų aš ir mano vyras žinome iš praeities laisvalaikio kelionių, taip pat specialiai stebiu miestų informacinių centrų pateikiamus duomenis, pamatau įdomias kitų žmonių aplankytas vietas ar sudomina pamatyta nuotrauka – tuomet ieškau, iš kur ji. Būna ir taip, kad patys žmonės parašo, papasakoja, kur buvo ir ką rekomenduoja aplankyti.

"Nėra blogo oro" autorė Lina

– Ar būna tokių, kurios nuvilia? Arba tokių, į kurias taip ir nenuvažiuojate, juk planuotis kelionę, kad ir trumpą, su vaikais, vis tik yra tam tikras iššūkis.

– Tokių, kur tikrai nuvylė buvo vos keletas, bet nuvylė labiau ne vieta, o šeimininkų požiūris ir vietos komercializacija. Nemalonu lankytis tokiose vietose, kur idėja tikima daug mažiau nei norima užsidirbti. Tikrai yra tokių vietų, kur niekaip nepavyksta nuvykti, ir didžioji jų dalis Žemaitijoje bei Suvalkijoje. Turiu susidariusi ilgiausią sąrašą ką ten pamatyti, bet tiesiog niekaip neprisiruošiam. Tik ne dėl to, kad mums būtų iššūkis keliauti su vaikais, nes nuoširdžiai, tai niekada nebuvo sunku. Taip, kantrybės reikia kur kas daugiau, bet viskas labai natūraliai ir lengvai pavyksta. O į norimas vietas nenuvykstame galbūt labiau dėl to, kad jau tuomet reiktų planuotis savaitgalį su nakvyne, kad didžioji laiko dalis nebūtų praleista mašinoje, o toks laisvas savaitgalis ne taip dažnai ir pasitaiko. Bet čia vienas iš 2020 m. tinklaraščio tikslų – aplankyti šiuos du regionus. Tad jei tik turite pasiūlymų, mielai laukiu rekomendacijų.

– Ar visos jūsų lankytos vietos buvo pritaikytos išvykai su vaikais? Kaip įvertintumėte tą infrastruktūrą, ar patogu keliauti su vaikais?

– Aš manau, kad Lietuvoje tikrai patogu keliauti su vaikais tiek savu transportu, tiek traukiniais ar autobusais. Dabar negaliu prisiminti, kad kuri nors aplankyta vieta kėlė kokių nepatogumų. Žinoma, yra, pavyzdžiui, pažintinių takų, kurių su vežimėliu neįveiksi, bet tuomet arba suplanuoji jį aplankyti kada nors vėliau, kai vaikas pats jau galės praeiti, arba nusiteiki vaiką panešti. Šiaip atstumai Lietuvoje nedideli, daug įdomių vietų, poilsio vietų, vasarą turime daug stovyklaviečių prie seklių ežerų, trumpų maršrutų baidarėmis – Lietuva tikrai puiki šalis keliauti su šeima.

– Kokios lankytinos vietos labiausiai žavi vaikus? Ko jie tikisi iš kelionės?

– Mūsų mergaitėms gyvūnų ūkiai vienareikšmiškai patys įdomiausi. O aš labai džiaugiuosi, kad tokių vietų, kuriose vaikai betarpiškai gali pabendrauti su gyvūnais randasi vis daugiau, kur gali ne tik juos apžiūrėti, bet ir pamaitinti, pažaisti kartu, net surinkti dar šiltus vištų kiaušinius. O jų kelionių lūkesčiai tikrai paprasti – smagiai praleisti laiką.

– Matyt, daugelį tėvų keliauti rudenį gąsdina tas blogas oras. Gal turite kokių nors patarimų, kaip aprengti vaikus, ką pasiimti į kelionę rudenį?

– Artėja Kalėdos, tad aš manau, kad viena geriausių dovanų vaikui būtų ne dar vienas žaisliukas namuose, o padovanota galimybė būti lauke kad ir bet kokiu oru, nors tam reikalinga tinkama lauko apranga. Darganotu ir šaltu oru nepakeičiami geri guminiai termobatai, apatinis termorūbų komplektas, kokybiškas funkcinis kombinezonas ir neperšlampamos pirštinės. Skandinavų lauko rūbų prekių ženklai tikrai kokybiški ir tinkami mūsų lauko sąlygoms. Jei einame į lauką netoli namų, dažniausiai nieko papildomo nesiimame, bet jei vykstame kur toliau, visuomet turime antrą rūbų komplektą ir termosą šiltos arbatos. Nes net ir geriausi lietaus rūbai neatlaiko dūkimo balose ir anksčiau ar vėliau peršlampa.

– Gal jau turite ir šventinių planų? Ką ketinate aplankyti ir rekomeduotumėte kitiems?

– Planų tikrai yra, vienas didžiausių – aplankyti Lietuvos Kalėdų Senelio rezidenciją, kuri šiemet bus įsikūrusi Anykščiuose. Čia bus galima išgirsti stebuklingas istorijas apie tolimąją sniego šalį. Vaikai galės ne tik susipažinti su Kalėdų Seneliu, bet ir patikrinti jo stebuklingą barzdą ir net tyliai pakuždėti į ausį slapčiausias savo svajones. Taip pat planuojame tęsti savo praeitų metų tradiciją – aplankyti kuo daugiau Lietuvos miestų ir miestelių, pamatyti jų Kalėdų eglučių. Tai iš tikrųjų labai smagi pramoga šeimai, siūlau pabandyti visiems. Taip pat grįšime į šventiškai pasipuošusį Raudondvario pilies dvarą. Kviečiu sekti tinklalapį ir pasisemti idėjų.

– Keliaujate dažniausiai po Lietuvą ar ketinate kelti sparnus ir už mūsų šalies ribų?

– Kadangi gyvename Lietuvoje, natūralu, kad daugiausiai keliaujame čia, tačiau keletą kartų per metus išvažiuojame ir į užsienį. Ką tik su vyresniąja Meda dviese keliavome po Laplandiją, jau esame rezervavę kitų metų vasaros savaitę statinėje ant jūros kranto Latvijoje, sausį numatyta slidinėjimo kelionė, tiesa, šį kartą dar be mergaičių, nes jos per mažos, bet vyresniąją Medą jau šiemet bandysim statyti ant slidžių Vilniuje ant Liepkalnio kalno ir galbūt kitąmet į kalnus jau vyksime drauge.