Straipsnį parengė Gintarė Rožėnė.
Vaikai klysta ir tam turi teisę
Kaip pasakoja atsargos karininkas, patyriminių stovyklų vadovas Edvinas Rupšys, vaikystėje, o vėliau ir paauglystėje, jam itin trūko ryšio su tėčiu. Visgi šiandien 26-erių vyras sako suprantantis, kad tuomet jis klydo, ieškojo, ko nepametęs, ką visuomet turėjo, tiesiog jo suvokimas apie šeimos modelį buvo neteisingas.
„Kai buvau vaikas, paauglys, tėtis daug laiko praleido komandiruotėse užsienyje. Tuo metu jis rūpinosi šeima taip, kaip mokėjo geriausiai. O aš interneto pasaulyje daug valandų kasdien praleisdavau vystydamas savo žaidimo charakterį. Būdavo taip, kad tėčiui grįžus pykdavau, širsdavau, kad jis riboja mano laiką prie kompiuterio, tačiau kiek vėliau, jau subrendęs ir prisimindamas tą laikotarpį supratau, kad pykau visai ne dėl to, kad tėtis ribojo kompiuterinius žaidimus. Pykau, nes man kažko stipriai reikėjo, o aš nesupratau, ko. Tas kažkas – tai ryšys, laikas kartu su tėčiu veikiant tai, kas įdomu ir patinka man. Laikas kartu su tais, kurie man yra svarbūs, su tais, kurie man yra pavyzdys.
Pamenu, kai man buvo 13 metų, tėtis grįžo iš vienos komandiruotės ir pakvietė mane pabėgioti. Aš buvau putlutis paauglys ir geriausiai jaučiausi prie kompiuterio ekrano, tad tokiu tėčio pasiūlymu sužavėtas nebuvau, bet vis tiek su juo išbėgau. Po kokių šešių minučių bėgimo pajutau, kad nebegaliu, kad pasiekiau savo ribą. „Viskas, – sakau, – toliau nebegaliu bėgti.“ O tėtis man sako: „Gerai, eik namo, aš bėgu toliau.“ Jis pasakė tai labai gražiai, paprastai, be jokio kaltinimo, bet man, trylikamečiui, galbūt dėl to, kad daugiausia laiko praleidau su mama, toks tėčio pasakymas viduj skaudžiai kirto: „Velnias, tėtis manim nusivylė. Aš nuvyliau tėtį, aš nepatenkinau jo lūkesčio“, – prisimena E. Rupšys.
Susiformavo tai, kas psichologijoje vadinama mentalinėmis schemomis. „Todėl nuo tada, šios mentalinės schemos vedamas, bet kokia kaina, pats to nesuprasdamas, siekiau patikti tėčiui, kad jis manim didžiuotųsi. Norėjau gauti patapšnojimą per petį. Sulaukus 14–15 metų, nesąmoningas noras patikti tėčiui pradėjo virsti į nesąmoningą norą patikti visiems aplinkui. Norėjau būti geras, žavėti, būti fainas, o tai būdavo žiauriai sunku, atimdavo daug energijos“, – itin asmeniškais išgyvenimais dalijasi E. Rupšys.
Vedamas didžiulio inertiško noro patikti tėčiui, bet visiškai nenutuokdamas, ko iš tikrųjų nori pats, jis pradėjo daryti dalykus, kurie, tuometiniu vaiko supratimu, padėjo sukurti ryšį tarp jo ir tėčio. „Dariau tai, kas, maniau, patiks tėčiui. Būdamas paauglys įstojau į Šaulių sąjungą, vėliau – į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, tada – į Lietuvos karo akademiją, kol galų gale tapau karininku. Juokingiausia, kad niekada tėčio nepaklausiau vieno labai paprasto klausimo: „Ar tau svarbu, kad sekčiau tavo pėdomis?“ Nepaklausiau, nes nemokėjau klausti. Tokio ryšio su tėčiu, kokio man norėjosi vaikystėje ar paauglystėje, stoka lėmė, kad dariau tai, kas man iš esmės nėra malonu. Dariau dėl kitų, ne dėl savęs. Šiandien, būdamas atsargos karininkas ir dirbdamas su paaugliais vaikinais ir jaunais vyrais, matau tai ir daugelyje jų. Daug pasimetusių bičų, kurie nežino, kas jie, bijo klysti, bijo nuvilti ir nepatenkinti kažkokio savo autoriteto lūkesčio“, – pasakoja patyriminių stovyklų vadovas.
Kalbėdamas apie tėtį E. Rupšys atskleidžia, kad dabar santykis su juo yra geresnis nei bet kada anksčiau: „Šiandien jis tikras. Nustojus apsimetinėti ir daryti tai, kas, man atrodė, yra svarbu tėčiui, fasadinį santykį pakeitė nesuvaidintas. Santykiai, kokie jie bebūtų, visuomet reikalauja mokymosi, tad tą kasdien ir darome: aš mokausi būti geresniu sūnumi, o tėtis – tėčiu.“
Savo patirtimi dalijasi su vaikais
E. Rupšys pasakoja, kad išėjęs iš kariuomenės ir radęs atsakymus į sau pačiam užduodamus nepatogius klausimus, jis atrado ramybę ir savo vietą – tapo „Vyrų kalvės“ dalimi ir įkūrė „Vyrų kalvės“ akademiją, kurioje ugdomas paauglių berniukų vyriškumas. Čia padeda ir kariuomenėje įgyta patirtis, ir gyvenimiškas bagažas, ir, žinoma, paties santykio su tėčiu patirtis.
„Šiandien jaučiuosi laimingas, sklidinas, nes radau vietą, veiklą, kurioje aš esu aš – radau savo gyvenimo „Kodėl?“. Radau, nes labai aktyviai ir labai nepatogiai ieškojau. Iki 25-erių ketverius metus šiais klausimais save variau į priekį: „Kas man patinka iš tikrųjų? Koks yra mano gyvenimo „kodėl?“. Dėl kokios priežasties ryte keliuosi iš lovos?“ Ir galų gale atsakymą radau. Bet radau tik todėl, kad klausiau savęs šito klausimo ir ieškojau atsakymo. Šio proceso metu atradau, kad „Kodėl?“ yra svarbiausias klausimas, kuris nieko nekainuoja, klausimas, kuris, mano nuomone, išgelbės pasaulį. Jei mes apsižvalgysim aplink, pamatysime, kaip dažnai žmonės daro dalykus, nesuprasdami, kodėl juos daro. Ir tai vyksta vien dėl to, kad jie neleidžia sau užduoti klausimo: „Kodėl aš darau tai, ką darau?“
Žmonės dažniausiai šio klausimo bijo dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jis priverčia išlipti iš pelkės, kurioje šilta ir gera. Antroji – žmonės bijo atsakymo į šį klausimą. Bijo, nes jį sužinojus prisiimama atsakomybė. Žmogus tuomet renkasi: kažką keisti, ar toliau likti pelkėje. Baigus akademiją „Kodėl?“ paieškos dar labiau sutvirtėjo, ir aš supratau, kad turėsiu išeiti iš kariuomenės – tai buvo labai nepatogu, turėjau perlipti per įvairias baimes: ką pagalvos tėvai ir aplinkiniai, iš kur gausiu pinigų, baimę susimauti, padaryti klaidą ir daugybę kitų. Tačiau tuomet supratau, kad tai būtina, nes nesijaučiu laimingas, nejaučiu prasmės ir pakylėjimo – juos turėjau susikurti, o tą daryti darėsi vis sunkiau. Visgi patirčių, kurias įgavau besimokydamas Lietuvos karo akademijoje ir tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, neiškeisčiau į nieką. Tai – nuostabi disciplinos, lyderystės ir savivokos mokykla. Daugiausia išmokė įvairios studijų metų psichofizinės patirtys. Jų metų išmokau veikti baimės akivaizdoje, net tada, kai esu įsitikinęs, kad pasiekiau ribą“, – su šypsena veide prisimena E. Rupšys.
Jis sako, kad tik tada, kai gyvenime rado prasmę – padėti paaugliams, perteikiant jiems žinias, padedant sustiprėti fiziškai ir emociškai, padedant atrasti stiprybes, mokant perlipti per susikurtas ribas, pasijuto esąs savo vietoje. Pasijuto laimingas, o ir mylima žmona Brigita jį palaiko bei darbuojasi „Whatansu“ stovyklose kartu.
E. Rupšys pataria kiekvienam, kai iškils sunkumų bendraujant, prisiminti, kad santykiui sukurti pakanka trijų dalykų – klausimų, atvirumo ir palaikymo. „Trys dalykai. Viskas. To užtenka. Ir kai jie yra, mes savo santykį su kitu žmogumi, kad ir visiškai nepažįstamu, galim per mėnesį sukurti tokį, kokio kai kurie žmonės galbūt per visą gyvenimą būdami santuokoje nesukuria. Jeigu mes gebam vienas kito klausti nepatogių klausimų, jaustis saugūs juos gaudami, saugūs į juos atsakydami, jaustis palaikomi nepaisant atsakymo, tada mes santykį kuriame tikrą. Santykių kokybę, jų gylį lemia ne kartu praleistas laikas ir patirtys, o tai, kiek mes iš tikrųjų esam tikri, ne su kauke, kiek mes būnam iš tikrųjų savimi, kiek mes iš tikrųjų galim atiduoti savęs tam žmogui“, – svarsto E. Rupšys ir ragina nepamiršti uždavinėti klausimus. Tam jis, beje, dėvi skirtingas kojines. Tai žadina žmonėms smalsumą ir skatina klausti: „Kodėl?“
