Pirmas gimdymas prilygo tragedijai
„Kai pastojau, žinojau, kad gimdymas nėra pasivažinėjimas atrakcionais, todėl nusiteikiau tam. Bet tai buvo pirmasis mano gimdymas, tuo metu nieko apie tai nežinojau. Gimdyti turėjau lapkričio 9 dieną. Pakuotis daiktų neskubėjau“, – prisiminimais dalijosi moteris. Kadangi su tuometiniu vyru Neringa gyveno Druskininkuose, jai teko rinktis gimdyti Alytuje ar Lazdijuose. „Spalio 26-osios naktį nubėgo vandenys. Užplūdo milijonai jausmų... laimė pynėsi su baime... harmonija su sumaištimi ir neapsakomas džiaugsmas bei žinojimas, kad už kelių valandų tapsiu MAMA. Prikėliau vyrą. Iškvietė greitąją pagalbą. Per tą laiką susiruošiau. Iki greitosios automobilio net nejaučiau, kaip nuskridau. Skridau į laimę... Bet ten mus pasitiko moteris su piktu veidu. Rankos man beveik nusviro, bet tada pagalvojau, kad tuoj jos laikys mažą angelėlį ir vėl buvo gerai... iki pirmo klausimo...“, – pasakojo Neringa.
Pirmasis medikės klausimas išmušė būsimą mamą iš vėžių: „Gimdai? Kodėl kvietei greitąją? Negalite nuvažiuoti? Nesuprantu, gi terminą žinojai, kodėl iš anksto nevažiavai?“. „Mano galvoje tai sukėlė sumaištį. Ką kalba ši moteris, kuri kaip ir turėtų dirbti savo darbą? Paaiškinau, kad nubėgo vandenys... o ji: „O Viešpatie, jau vandenys nubėgo, jei jausi, kad lenda vaikas, nestumk!“ Iš to jaudulio, nervų ir visų kitų blogų emocijų pradėjau vemti.... vėl buvo blogai“, – pamena Neringa.
Pagaliau moteris atvyko į ligoninę, gavo palatą, kur apsistojo kartu su vyru. Kiek veliau Neringą paguldė į gimdyklą. „Kai prasidėjo skausmai, sakė, tokia moterų dalia. Kentėk. Buvusiam vyrui darėsi bloga, vis kartojo, kad viskas bus gerai. Mane skausmas draskė į mažus gabaliukus, o jis išbalęs kartoja, kad viskas bus gerai. Galiausiai pasakė: „Aš nežinau, kaip išbūsiu“. Liepiau išeiti, kol pati neišmečiau. Buvau nusivylusi“, – pasakojo moteris.
Bet sunkumai čia nesibaigė. „Kai prasidėjo gimdymas, stumti buvo sunku. Jaučiausi visiška nevykėle. O man kartojo, kad aš vaiką uždusinsiu, klausė, kas aš per moteris, jei gimdyti nesugebu. Kai pagaliau suprato, kad neišgimdysiu, bėgo ruoštis Cezario operacijai. Kai visi nuo manęs atsitraukė, nebekomentavo, pajutau, kaip ateina kūdikis. Sušukau, kad jaučiu, jog kūdikis lenda. Iš manęs pasijuokė. Kol viena iš jų neatsisuko ir nepamatė galvytės... Gimus dukrai, jos ant krūtinės nepadėjo. Iškart išsinešė. O mane tuo metu siuvo. Atėjo vyras, paklausė, ką man daro. Gavo atsakymą: „Užsiuvame, kad daugiau vaikų neturėtų, nes gimdyti nesugeba“, – kraupiais prisiminimais dalijosi moteris.
Antras gimdymas – Didžiojoje Britanijoje
2010 metų spalio 26 dieną taip gimė dukra Jorilė. Neringa sakė, kad po tokio gimdymo buvo nusprendusi daugiau vaikų neturėti, nepaisant to, kad kažkada svajojo apie didelę šeimą. Po kurio laiko ji išsiskyrė su vyru. Gyvenime atsirado naujas žmogus. Vėl vestuvės. O po gimdymo praėjus 9 metams, Neringa nusprendė pastoti. „Pastojau gyvendama Didžiojoje Britanijoje. Iš karto pasakiau, kad esu nevykėlė, pati nepagimdysiu ir noriu Cezario operacijos. Buvau išklausyta, siūlė psichologų pagalbą, mane asmeniškai apvedžiojo po gimdyklą. Pasakojo apie Cezario galimą žalą. Nepaisant nieko, griežtai pasakiau Cezaris“, – pasakojo moteris.
Kai šį kartą prasidėjo sąrėmiai, Neringa kantriai laukė, nes žinojo, kad Anglijoje gimdyti su nereguliariais sąrėmiais nepriima. „Tai gąsdino, bet visada galėjau pasiskambinti, pasikalbėti. Kai pajutau, kad sąrėmiai reguliarėja, nusprendėme važiuoti. Mane paguldė į palatą. Šalia lovos buvo masažinė vonia, į kurią kada norėjau galėjau eiti, fotelis vyrui....ir mūsų muzika. Nereikėjo keisti lovų. Ten pat gimdai, kur būni ir po gimdymo. Be proto rūpestinga, motiniška slaugė. Ji buvo vienas geriausių žmonių, sutiktų mano gyvenime. Visą gimdymą klausėmės vienos dainos Jovani ir Jazzu „Keep it to my self“. Jei ne skausmai, turbūt būčiau pasijautusi kaip gerame SPA“, – pasakojo moteris.
Prasidėjus gimdymui, šį kartą vyras buvo šalia. „Po pirmos patirties nenorėjau vyro šalia. Bet taip pat negalėjau drausti, be to, jis buvo kategoriškas. Ir ačiū Dievui... Būdamas šalia, labai padėjo. Dabar neįsivaizduoju gimdymo be vyro. Gimdymas praėjo sklandžiai, greitai, su daug džiaugsmo ašarų. Slaugė pabuvo su mumis net pasibaigus jos darbo valandoms. Vėliau atsisveikino, pabučiavo į kaktą ir palinkėjo sėkmės. Visas kolektyvas buvo perspėtas, kad atvažiuoja moteris, kuri paniškai bijo gimdyti, reikalaus Cezario, bet dabar negalėčiau net įsivaizduoti malonesnio gimdymo“, – pasakojo Neringa.
Taip 2019 kovo 4 dieną gimė Emmett-Joris. „Kai man jį uždėjo ant krūtinės, pasakiau vyrui, jei ne mano metai, tai dar 5 pagimdyčiau. Lai grįžome namo, visgi nusprendėme, kad dar vieno vaikiuko reikėtų. Man buvo 32-eji, todėl reikėjo apsispręsti arba dabar, arba niekada. Pastojau dar kartą. Persikraustėme į kitą miestą. Gimdyti teko kitoje ligoninėje. Vandenims nubėgus, iš karto važiavome iki ligoninės. Važiavau su nereguliariais, bet be proto skausmingais sąrėmiais. Bijojau, kad pagimdysiu automobilyje. Paguldė apžiūrai ir slaugė nesuprato, kodėl aš inkščiu, paskui jau ir rėkti pradėjau. Sako nerėk, ką tik atvažiavai, gi negimdysi iš karto... o man akyse jau liejosi, riksmo suvaldyti nepajėgiau, tokių skausmingų sąrėmių nejaučiau nė su vienu nėštumu“, – pasakojo moteris.
Skausmams tik didėjant, ją nuvežė į gimdyklą. Vyras buvo šalia, o slaugė tik kartojo nerėkti ir daryti tai, ką reikia. Trečias gimdymas Neringai nors ir buvo skausmingas, bet praėjo labai greitai. Jau po pusvalandžio ji sūpavo savo mergaitę. „2020 sausio 13 dieną kaip ugnikalnis iššovė Etna-Laisvė“, – pasakojo Neringa. Šiandien ji džiaugiasi savo trimis vaikais ir padarytais sprendimais.
