Tačiau gyvenimo mieste realybė juos perkėlė į tolimą Lietuvos kampelį. Vilniuje Indrei ir Karoliui įperkami būstai atrodė atgrasūs, miesto privalumai iš paskos atnešdavo ir nepatogumus, taigi pora ėmė ir išvyko į, kaip patys sako, plyną lauką.
– Indre, papasakokite, kur užaugote jūs ir jūsų vyras. Kaip arti gamtos tai buvo?
– Aš gimiau ir užaugau mažam kaime, Dauparuose. Dabar jau toks prestižinis kaimas, kaip Klaipėdos priemiestis, tarp Gargždų ir Klaipėdos. Tuo metu dar visi gyveno ūkiškai, augino naminius gyvulius, kiekvienas turėjo ūkinį pastatą ir už jo – daržus.
Na, gyvenome deficito laikais, todėl viską auginome patys. Kitaip sakant, užaugau ant natūralios mėsytės ir bulvytės (šypsosi).
Mano vyras, Karolis, gimė ir užaugo Jonavoje. Tačiau nuo gamtos tikrai nebuvo nutolęs, nes vasaras leisdavo Dzūkijos ir Žemaitijos kaimuose, pas senelius. Vienur grybai ir uogos, kitur – žvejyba buvo kasdieniai ritualai. Ir toje pačioje Jonavoje prie Neries dažnai pažvejodavo.
Tais laikais dar vaikai vieni eidavo žvejoti, žaisti kieme. Kažkaip šiuo metu visiems tai protu sunkiai suvokiama atrodo, nesaugu.
– Vėliau, suaugus, kūrėte gyvenimą mieste. Papasakokite apie tą periodą, ką jis jums reiškė, koks jis buvo.
– Vilnius man visada atrodė svajonių miestas. Buvau tokia neformalė, su kerziukais, klausiau roko, džiazo ir kitokios alternatyvios muzikos. Tokiame kontekste net Klaipėda visada atrodė nuobodi. Todėl stojau ne į specialybę, o į miestą. Taip atsidūriau Vilniuje.
Panašiai viskas buvo ir Karoliui. Iš tuo metu banditiško miesto jis buvo toks prie alternatyvaus jaunimo ir patraukė į Vilnių, kaip ir visi mes – miesto, pramogų, kultūros, įvairovės.
Ir tai buvo nesveikai smagus laikas. Savaitė „ant grikių“ ne dėl dietų kažkokių, o tam, kad nusipirktum fotoaparatą ar nueitum į „Bix‘us“ savaitgalį bei į spektaklį. Sėmėm pramogas ir kultūrą pilnomis saujomis. Susiradome nuostabių draugų.
Mudu susipažinome trečiame kurse, per legendinį „one.lt“. Tiesiog gavau žinutę, atrašiau, pasirodo, gyvenome kaimyniniuose namuose. Susitikome prie Cvirkos paminklo. Tą Cvirką galėjo nukelti į mūsų namus, būtų geras paminklas mūsų pirmam pasimatymui (šypsosi). Studijų laikai, nieko nenustebinsiu tą sakydama, buvo siaubingai smagūs, su daugybe pažinčių, didžiule meile pačiam miestui ir jo kultūrai.
– Kaip nusprendėte atsikraustyti į, kaip pati sakėte, „pliką lauką“? Ar tai buvo svajonė? Papasakokite, kaip prasidėjo minties įgyvendinimas. Kaip ieškojote TOS vietos, kaip apsisprendėte?
– Tikrai neturėjom tokių svajonių. Kūrėmės ir galvojom likti Vilniuje. Gyvenome Naujamiestyje, bet arčiau centro, prie Basanavičiaus gatvės. Mes Vilnių labai įsimylėję buvome, kai viskas ranka pasiekiama, patogu, daug veiksmo.
Bet susituokus ir pradėjus galvoti apie gyvenimą kažkur kartu, nes gyvenome brolio bute, apie vaikus, prasidėjo namų paieškos – iš pradžių Vilniuje.
Mums įperkami variantai atrodė slogiai, atgrasiai. Be to, pradėjo erzinti, kai grįžti namo, o kieme nėra vietos automobiliui, nes gyvenimas centre ir neuždarytame kieme yra vargo vakarienė, ne kitaip. Dar visokie mokesčiai už kitos laiptinės stogelio remontus ir t.t. Na, tiesiog toks neteisybės jausmas pradėjo vis dažniau kirbėti. Ir po linksmybių atėjo kažkokia ramybė, kai tiesiog vis labiau vertinti pradėjom ramybę, buvimą gamtoje.
Kažkaip visai netikėtai, po vizito pas mano tėvus, išsikalbėjome, kad o gal visai norėtume kažkur čia statytis. Nuvažiavome apžiūrėti tėvų turimo sklypo, ten buvo tokia paprasta kūdra. O Karolis labai mėgo žvejoti. Ir absoliučiai absurdiškai skambanti mintis dabar atrodo, bet jis norėjo turėti savo tvenkinį, o mane visada traukė namai, taigi, spontaniškai nutarėme ten statytis namą. Vidury dirbamų laukų, kur yra kūdra. Visiškai nieko negalvodami. Tiesiog kažkaip spontaniškai, be jokių paskaičiavimų, pamąstymų ir ilgų svarstymų.
Mūsų tėvai labai mus palaikė. Jie ir į talką atvykdavo, ir morališkai palaikė, ir mano tėtis su žemės ūkio technika daug padėjo. Tėvų pagalba buvo tiesiog neįkainojama. Apie visų mūsų tėvų indėlį būtų galima rašyti atskirus rašinius, nes be jų tikrai nebūtume čia, kur dabar esame. Esame visiems labai dėkingi.
– Su kokiomis problemomis susidūrėte?
– Problemų statantis namą per atstumą patiems buvo daugybė. Turbūt daugiau problemų nei džiugesio buvo. Kiekvieną savaitgalį judėjome maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius.
Karolis dirbo mokytoju, tad atostogų metu, vasarą, apsigyveno pas mano tėvus ir toliau statė namus. Aš atvažinėdavau savaitgaliais.
Sunkiausia ir buvo atstumas. Na, o ten visokie jau nesusipratimai su darbininkais, popierizmais – čia statybų sudedamoji dalis visuomet, tad nėra kuo stebėtis. Visi tą pereina. Mums tiesiog viskas buvo dar sudėtingiau, nes procesas vyko 300 km atstumu.
– Paprastai įgyvendindami grandiozines svajones žmonės nemažai ko nepaskaičiuoja. Ar buvo, ko nepaskaičiavote jūs?
– Oi, mes visiškai nieko neskaičiavome. Mes tiesiog iš jausmo viską darėme. Tiksliau – neskaičiavome labai į priekį. Bet šiaip namus statėme gana racionaliai, viską apgalvodami. Karolis labai geras derybininkas, tad visur ieškojo palankesnių kainų, sąlygų, tam skyrė daug laiko.
Bet kalbant apie paskaičiavimus bendrąja prasme, nebuvome iš tų į priekį paskaičiuojančių. Pradėjome nuo santaupų, baigėme su paskolomis.
– Ar iškart nusprendėte, kad turėsite ir sodybą svečiams-atvykėliams? Papasakokite, kaip kilo ši idėja ir kaip ją plėtojote?
– Visos mūsų idėjos ir sprendimai, atrodo, gyvenime atsiranda lyg savaime. Lyg taip jau būtų sudėliota.
Vaikai atsirado tik tada, kai jau atsikraustėme į savus namus. Iki tol buvo ilgas kelias ir negalėjome turėti vaikų. Darbai atsirado tik priėmus sprendimą persikelti. O sodyba nuomai nugulė galvose po to, kai jau visiškai buvome įsikūrę savuose namuose ir kaskart atvykę mūsų lankyti draugai aikčiodavo nuo ramybės, kurią turime.
Taip sutapo, kad kaimynystėje visą sodybą labai staiga pardavė tokia močiutė, kuri išvyko pas dukrą į Vokietiją. Tai buvo dviejų valandų sandoris. Taip greitai dar nesame nieko nupirkę. Net skalbimo mašiną renkamės ilgiau.
Įsigijome tokį seną namelį, kurį jau matėme, kad bus nuomai. Bet labai tikėjome tik „truputį paremontuoti“. Deja, kiek pajudinus, namas tiesiogine ta žodžio prasme sugriuvo (buvo degęs). Ir liko tik pamatai. To neįvertinome visiškai.
Na, ir prasidėjo mūsų statybos. Po to sekė aplinkos tvarkymas. Taip ir atsirado „IKnamai“ (Indrės ir Karolio namai) – poilsio vieta ieškantiems ramybės.
– Kiek tame vienkiemyje – jūsų rankų darbo? Ką statėte, darėte patys? Ar iškart žinojote, ką darote, o gal būta ir kuriozų?
– Daug stengėmės daryti patys. Namelius statant pagelbėjo ir tėvai, ir draugai, ir daliai darbų samdėme specialistus.
Didelis iššūkis buvo aplinka, nes dirbamą lauką paversti kažkuo jaukiu – nėra taip lengva. Sėjome žolę, sodinome jau sunkiai suskaičiuojamą kiekį augalų.
Karolis, kaip žmogus, kilęs iš miesto, yra nepaprastai geras augalų žinovas. Medelynuose jau visi jį pažįsta ir nebesistebi, kai jis ten augalų pavadinimus lotyniškai klausia ar, būna, dar ir žiniomis pasidalina.
O šiaip visada buvome, o ir tebesame labai taupūs. Kol kažkas keliauja, pramogauja, mes, pradedant litais ir baigiant eurais, visada taupėm namams. Ir nėra nė vieno teisingo varianto, tiesiog kiekvienam žmogui savi prioritetai.
Kai jau prasidėjo statybos, mes turėjome viziją, kad norime ramybės oazės gamtos apsuptyje. Pamenu, kai kurios sodybos atrodė „oho kokia siekiamybė“, o va dabar mūsų užimtumas būna net lenkia tas vietas. Vadinasi, nuėjome tinkamu keliu ir darome viską teisingai.
– Kiek vienkiemyje darbo – apskritai? Ar gyventi tokioje vietoje – tai darbas pilnu etatu?
– Tai darbas – tikrai daugiau nei vienu etatu. Darbas sau – valandomis nepaskaičiuojamas.
Įsikuriant darbai vykdavo iki sutemos. Aptarnaujant svečius – tavęs gali prireikti bet kada. Iš esmės neturi vasaros, nes vasarą yra poilsiautojų laikas, o mūsų darbas dabar yra kurti kokybišką aplinką poilsiautojams. Todėl mes visada juokaujame, kad mūsų vasaros yra parduotos.
Vyras dirba mokykloje, tai jam vasarą būdavo atostogos, bet tik teoriškai, nes prasidėdavo maratonas sodyboje. Realiai jau daugybę metų jis normalių atostogų nėra turėjęs.
Na, ir reikia nepamiršti, kad turime tris vaikus, 70 arų ir didžiulį sodą, dvi kates, šunį, didelį namą, tai tos veiklos ir namie kaip ir pakaktų. Etatai pas mus nesuskaičiuojami turbūt.
– Ar būna momentų, kaip elementariai „užsiknisate“? Jei taip, ką darote tada?
– Vasara yra užsiknisimo metas (juokiasi). Bet gerąja prasme dažniausiai. Na, noriu pasakyti, kad mūsų darbas mūsų tikrai neužknisa. Gal kitaip kalbėsim po kokių 10 metų, bet kol kas mes tikrai nuoširdžiai džiaugiamės tuo, ką kuriame, ką turime.
O užsiknisus emociškai ar fiziškai labai padeda išvažiavimas kitur. Gal nuskambėsim dabar kažkaip labai jau pasitikinčiai savimi, bet mums išvykimas kitur yra savotiška terapija, po kurios grįžti supratęs, kaip pas mus gera, ramu, švaru, faina. Ir visada grįžus iš kažkur net kirba mintis, kad „reikia kelti kainą“, nes pradedi lyginti viską: kiek sumoki, o kiek už tai gauni. Dažnam Lietuvoje įdomi tik kaina, bet retas pasidomi turiniu, kas į tai įskaičiuota, kokia viso to kokybė, kiek darbo įdėta ir t.t.
– Ar išvykstate į miestą? Ir ko iš ten pasigendate, pasiilgstate? O gal priešingai – išvykos į miestą tapo prievole tik sutvarkyti reikalams?
– Gyvename vos 13 km iki Klaipėdos. Ten vykstame daugiausia tik apsipirkti, su reikalais. Jūrą lankome tik ne sezono metu. Na, ir pavieniai išvykimai kažkur papietauti, pasižmonėti, aplankyti kokį muziejų. Tokiam bent minimaliam socializacijos lygiui palaikyti.
Visai neseniai buvome Vilniuje ir supratome vieną dalyką. Vilnius labai fainas miestas, bet mums jis dabar – tik likę draugai. Gyventi, kurti ir būti ten – nė už ką nebenorėtume. Nes ramybei mes jau turime didelę priklausomybę. Jei kažkada Vilniuj sau smagiai pasitikdavom saulę, tai dabar jau apėmė nuovargis nuo gausos žmonių, triukšmo.
Tikrai pasiilgstame draugų ir to spontaniško susibėgimo ar nuėjimo kažkur į miestą. Pas mus dabar spontaniško išėjimo nebeliko, visada viskas apskaičiuota, pamatuota. Kada galima, kada nebus svečių, kada nereikia tvarkytis ir t.t. Tai turbūt būtent to socializavimosi ir spontaniškumo labiausiai trūksta. Bet tai, ką šiandien turime, vis tik atsveria trūkumus ir grįžti atgal nebesinori.
– Papasakokite apie savo svečius. Kokie yra tie lietuviai, kurie pas jus atvyksta? Ar įnoringi? Ar tvarkingi? Ar draugiški?
– Norime pasidžiaugti, kad vis tik dauguma mūsų svečių yra be galo faini, draugiški žmonės. Bet taip yra gal ir todėl, kad mes mėgstame betarpišką bendravimą. Dažniausiai visus pasitinkame, pasilabinam ar net, jei jauti abipusį norą, pabendraujame, papasakojame apie save, apie namelius, parekomenduojam, kur pavalgyti, ką pamatyti ir t.t. Mums smagu, kai žmonės atvyksta jau žinodami mus, nes seka socialiniuose tinkluose.
Bet, žinoma, susiduriame ir su ne itin maloniais atvejais. Tie atvejai mūsų namuose sukūrė taisykles. Na, žinot, kaip visur sodybose yra standartinės tos taisyklės? Tai mes naiviai mąstėme, jog nenorime ir nereikia tų taisyklių. Deja, bet supratome, kad labai žmonės skirtingi, skirtingai suvokiame net daiktų naudojimą ar pan. Todėl dėl visų ramybės sukūrėme taisykles. Kažkiek padeda susikalbėjimui.
– Pas jus atvyksta ir daug užsieniečių. Ko užsienio žmonės ieško pas mus, Lietuvoje, ir kuo čia džiaugiasi?
– Užsieniečiai mus atradę ne taip seniai. Daugiausia atvyksta per „airbnb“ platformą. Esame turėję įvairių svečių: iš Indijos, Izraelio, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Vokietijos ir t.t. Daugiausia mus lanko kaimynai latviai.
Dauguma atvykusių labiausiai džiaugiasi ramybe ir erdvės pojūčiu. Pas mus didelė teritorija, ir tai, kad nesame kažkur miške, iš dalies yra ir žavinga, nes kur akys mato, ten visur žalia, gamta. 15 hektarų plotas čia. Tai mums neįprasta, kai šveicarai atvykę puola viską fotografuoti, bet kita vertus, juk visada žavimės tuo, ko patys neturime. Jiems labai gražu tos mūsų lygumos.
Svečiai iš Izraelio stebėjosi, kodėl tiek daug privatumo ir tiek mažai namelių pastatėme, nes juk reikia „kalti pinigus“. Tai mes paaiškinome, kad tikslas nėra padaryti daug, tikslas yra išlaikyti būtent privatumą ir ramybę.
Paskutiniai svečiai iš Vokietijos planavo apkeliauti visą Vakarų Lietuvą, bet dvi dienas tiesiog gulėjo sode, prie tvenkinuko, ir sakė, kad negali atsidžiaugti ramybe ir net nesinori kažkur išvažiuoti. Tai liko mažiau pamatę, bet geriau pailsėję.
– Ar užsieniečiai svečiai skiriasi nuo lietuvių?
– Sunku palyginti, nes kiekvienas užsienietis labai skirtingas. Kurie lankėsi pas mus, visi išskirtinai labai tvarkingi ir tokie taisyklių žmonės. Lietuviai, pasitaiko, bando apeiti taisykles, pavyzdžiui, išsinuomoja namelį dviese, o paskui prasideda prieš atvykstant žinutės: turiu šuniuką, neturiu kur palikti. Dar atvažiuos trumpam teta, dėdė ir pusbrolis. Tai va čia toks dažniausiai pasitaikantis „ups“.
Bet bendrai, tai mes labai daug komunikuojame socialiniuose tinkluose. Mus žinantys, skaitantys, labai gerai žino, ko tikėtis pas mus ir ką gaus atvykę. O juk lūkesčiai ir realios patirtys dažnai prasilenkia. Tai tie, kurie nebando apeiti taisyklių ar nekelia nebūtų lūkesčių, niekada neliks nusivylę ar kažkuo nepatenkinti.
– Papasakokite apie savo verslo ir šeimos vertybes. Minėjote, kad esate medžiotojų ir medžių kirtėjų priešai. Kodėl?
– „IKnamai“ atsirado 2012 metais, kai pradėjome statytis sau namus ir nutarėme rašyti statybų tinklaraštį, kuriam reikėjo pavadinimo. Po namų statybų gretimame sklype atsirado sodyba nuomai, kuriame dabar turime tris namelius. Nameliai pavadinti mūsų vaikų vardais: Rūta, Aistis ir Jorė. Visus statėme patys padedami šeimos ir draugų. Visi įrengti mūsų pačių, dizainerių jokių nesamdėm, darėm viską pagal save.
Mūsų verslo idėja – poilsio vieta tiems, kurie vertina ramybę, kokybę, tiems, kuriems svarbu turinys, o ne vien kaina. Tiems, kurie mėgsta būti gamtoje, nevarant jos iš proto su garsia muzika.
Mūsų verslą ir mūsų namus mes dažnai vadiname „plyno lauko investicija“, nes taip ir yra. Mes atsikėlėme į dirbamą plyną lauką ir sodinome, sodinome, sodinome... Aplink dirbami laukai virs žydinčia pieva, pasodinome kelis šimtus medžių, pasistatėme saulės elektrinę. Žmonės net stebisi, kad pas mus rūšiuojamos šiukšlės.
Gamta yra mūsų namai, o mes norime padaryti viską, kad tai gamtai būtų gera mūsų kaimynystė. Pastebime, kad jau pagausėjo įvairių gyvūnų pas mus, vis dažniau sutinkame tuos, kurių atsikėlę čia nematydavome: zuikius, barsukus, ežiukus. Džiaugiamės tais, kurie mus dažnai lanko: stirnos, briedžiai, šernai, įvairūs paukščiai. Labai tikime, kad mūsų indėlis gamtai nenueina veltui.
O kalbant apie nemeilę medžiotojams ir medkirčiams, na, nėra baisesnio garso už pjaunamo medžio ir šaunamo gyvūno. Karolis ne kartą kvietė medkirčiams policiją dėl galimų neteisėtų darbų, dėl viršsvorių, dėl ne laiku atliekamų darbų, nes mums tikrai labai skauda, kad mes sodiname šimtus medžių, o kažkas svetimas atvažiuoja ir iš miško padaro plyną lauką.
Su vietiniais medžiotojais esam pažįstami ir nesipykstame, bet jau nebeleidžiame medžioti aplink mūsų sodybą visokiems atvykėliams iš Ispanijos (licencijuota paukščių medžioklė vyksta rudenį, labai nekultūringi medžiotojai). Mes savo kelius tvarkome patys ir tikrai nesame draugiški miškovežiams ir nebūsime. Rašėme raštus ir prašymus dėl svorio ribojimų, ir pagaliau sustatyti svorį ribojantys ženklai.
Nesame pasyvūs stebėtojai ir ne tik patys sodiname ir žaliname gamtą, bet ir esame aktyvūs, kai gamtą reikia apsaugoti. Turime tris vaikus, tai tikrai norime, kad po mūsų jiems būtų gera šitoje žemėje, kad mūsų sukurti namai jiems būtų tikras gamtos prieglobstis. Labai norėtume, kad visi mūsų vaikai užaugtų gamtą mylintys ir geri žmonės.
