Fotografė šypsosi prisiminusi savo naujos profesijos kelią – kai tik išmoko reikalingų techninių dalykų, ėmė fotografuoti viską iš eilės: vaikus, moteris, šventes, daiktus. Tuomet stengėsi, kad būtų tiesiog gražu ir kokybiška. Bet labai greitai tas „gražu“ pabodo, prisimena ji.
„Tada natūraliai mano darbai tapo gilesni, gyvesni. O kadangi aš pati turiu didelę šeimą, esu trijų vaikų mama, šeimos, tėvystės, vaikystės tema yra man artimiausia – joje jaučiu didžiausią prasmę. Taip ir liko ši niša, tad dabar jaučiuosi savo vietoje“, – pasakoja O. Gotli.
– Jūsų nuotraukose šeimų kasdienybė tokia jauki ir šilta, atrodo, kad tai nesurežisuotos akimirkos. Papasakokite, kaip vyksta tokios fotosesijos?
– Kažkiek režisūros vis dėlto yra. Dar prieš susitinkant fotosesijai, aš aptariu su herojais, ką geriau apsirengti, kaip pasiruošti. Fotosesijos metu aš patariu, kur geriau mano herojams būti, kur atsigulti, atsisėsti ar atsistoti. Galiu paprašyti kažką padaryti, pavyzdžiui, apkabinti žmoną, pakutenti vaiką ir pan. Galiu pajuokauti, kad pagaučiau herojų šypsenas, ar paprašyti jų prisiminti savo pirmąjį pasimatymą, kad įamžinčiau jų žvilgsniuose švelnumą ar aistrą. Bet aš nenurodau, kaip būtent žmonės turi veikti, kaip žiūrėti ir pan. Leidžiu patiems išgyventi tas akimirkas, taip kaip tik jie moka.
Fotosesija namuose dažniausiai trunka pusantros–dvi valandas. Aš neriboju laiko, neskubu ir nieko neskubinu, viskas vyksta ramiai, bendraujant. Visą laiką, kol esu savo herojų namuose, aš skenuoju viską, kas vyksta, stengiuosi užfiksuoti ir jų buitį, kažkokius svarbius jiems įprastus momentus, fotografuoti detales.
– Ar šeimos fotografijos žanras Lietuvoje išvis populiarus?
– Matau, kad jis tik pradeda atrasti savo auditoriją. Kai išdrįsau daryti kažką kitaip, nei yra įprasta Lietuvos žiūrovui, buvau labai nustebusi, kokį atgalinį ryšį gavau iš žmonių. Tada supratau, kad ne aš viena pavargau nuo plastikinių idealių retušuotų paveiksliukų. Daug kas iš tikro nori matyti savo gyvenimą ir buitį fotografijoje.
Mano klientai dažnai sako, kad retai mato, jog kažkas fotografuotų tokiu stiliumi. Todėl drįsčiau teigti, kad esu viena iš nedaugelio, kas šį „storytell“ fotografijos žanrą populiarina Lietuvoje.
– Galbūt vis dar populiaresnės dailios kūdikių fotosesijos? Kaip jas vertinate?
– Klasikinė naujagimio fotosesija dažniausiai padaroma iki kol naujagimiui sukanka 14 dienų. Mažylis yra aprengiamas įdomiais drabužėliais, fotografuojamas miegantis. Visi tikrai matė tokias nuotraukas. Šios fotosesijos yra labai populiarios ir jokiais būdais nenoriu to nuvertinti.
Tai yra toks žanras, nelengvas darbas ir daugeliui – labai gražus rezultatas. Beje, kiek žinau, tikrai vaikeliai nėra kankinami. Tačiau man labiau patinka natūralumas. Norisi įamžinti išskirtinę atmosferą, kuri jaučiama namuose, kur yra naujagimis. Perteikti ypatingą tėvų švelnumą, jų tarpusavio ryšį, kuris stiprėja su mažylio atėjimu. Mano nuomone, šiam nuostabiam laikui nereikia jokių dekoracijų. Jis puikus, gražus, jautrus – toks, koks yra.
– Jūsų nuotraukose – nemažai apnuoginto kūno. Kaip moterys, ypač po gimdymo, priima savo kūno pokyčius? Ar visoms joms lengva stoti prieš fotoobjektyvą? Su kokiomis situacijomis susiduriate?
– Ne visoms. Ir tikrai aš nieko neverčiu būtinai taip fotografuotis. Man tiesiog labai patinka
odos kontaktas tarp tėvų ir mažylio. Juk tai yra labai svarbus dalykas, kurį turi patirti tik gimęs žmogus.
Tie prisilietimai stipriai veikia mamos hormoninę sistemą, suteikia mažyliui ir tėvams saugumo jausmą. Todėl man visada labai norisi tą kontaktą išsaugoti nuotraukose.
Tačiau žmonės yra skirtingi, ne visiems tokių kadrų norisi, kai kuriems tai yra per daug intymu arba nedrąsu. Taigi nieko nespaudžiu. Bet jei pavyksta – labai džiaugiuosi!
Moterims ne visada lengva priimti tuos laikinus kūno pokyčius po gimdymo. Tačiau mano praktikoje didesnė dalis nori tokių kadrų. Būna, kad, kai aptariame fotosesijos niuansus, parašo, kad apsinuoginti nenorės, bet pačios fotosesijos eigoje ima pasitikėti ir pakeičia nuomonę.
– Gal pasidalinsite labiausiai į širdį įstrigusia fotosesija? Kodėl ji įsiminė? O gal apie tokią – kažkuo išskirtinę dar tik svajojate?
– Beveik kiekvieną kartą aš įsimyliu savo herojus. Bet pati įsimintiniausia, manau, buvo pajūryje. Mama paprašė užfiksuoti jų naują kasdienybės elementą – kaip jiedu su sūnumi kartu maudosi vonioje ir duše. Mažyliui buvo mažiau nei mėnuo. Ir tai buvo taip nuostabu, taip jautru! Iki šiol tos nuotraukos yra vienos mano mylimiausių.
O svajoju įgyvendinti tokį projektą – nufotografuoti įvairių tautų, rasių mamas su jų mažyliais, kad parodyčiau, jog nepaisant visų mūsų išvaizdos, kultūros ir kitų skirtumų, visas mamas vienija vienas dalykas – begalinė meilė savo vaikams.
– Kas apskritai jums svarbiausia kadre?
– Pagrindinis dalykas kadre yra jausmai, emocijos. Užfiksuoti tai herojuose ir perteikti žiūrovams. Be šių elementų, mano manymu, net su idealiausia šviesa, fotografija yra tiesiog tuščias, gražus paveiksliukas.
– Vaikai taip greitai auga. Ypač – paskesnieji po pirmagimio. Kokių akimirkų siūlytumėte nepraleisti ir įamžinti nuotraukose?
– Vaikai tikrai labai greitai auga! Aš raginčiau stengtis fiksuoti jų kūdikystę, pirmuosius metus ir turėti bent vieną visos šeimos fotosesiją kartą per metus, kad galėtumėte stebėti, kaip jūs visi keičiatės.
Be abejo, mes visada po ranka turime telefonus su kameromis, ir labai smagu, kad galime fotografuoti visus svarbius momentus čia pat. Naudokimės tokia galimybe.
– Gal galėtumėte duoti ir kokių nors naudingų patarimų šia tema?
– Tik vienas patarimas – neatidėliokite gyvenimo. Kartais susiduriu su tokiomis frazėmis, kad „mūsų labai kuklus mažas butukas“ arba „numesiu 10 kg, tada suplanuosime fotosesiją“...
Patikėkit, jūsų gyvenvietės, jei turit bent vieną langą ir sofą namuose, tikrai užteks nuostabiems kadrams. Ir dabar, kai sūpuojat ant rankų naują gyvybę, esate labai graži, net jei turit tuos kelis papildomus kilogramus. Spėkime įsiminti savo gyvenimą tokį, koks jis yra!
