– Kaip sutikote dukros norą tapti dainininke?
– Truputį prieštaravome, bet kai ji užsispiria, niekas neperkalbės. Čia, matyt, tokia žemaitiška prigimtis – ką nutarė, tą ir padarys. Norėjome, kad kokią kitą profesiją pasirinktų. Bet ji troško dainuoti, tad teko nusileisti. O dabar tik džiaugiamės, kad ji taip sugeba visur suktis.
– Ar lengva buvo susigyventi su dukros populiarumu?
– Iš pradžių buvo labai sunku. Dabar jau paprasčiau. Gal dabar ir pati vengia tos viešumos. O jaunystė – kvailystė, norėjosi populiarumo, bet kartais jis labai karčiai atsirūgdavo. Man, kaip mamai, buvo sunku pergyventi tuos dalykus. Daug ką sužinodavau tik iš anonsų...
– Dėl tokios dukros profesijos, matyt, ir bemiegių naktų būdavo ne viena ir ne dvi?
– Būdavo ir ne viena. Kadangi ji labai anksti pradėjo šiame versle suktis, būdavo balkone atsisėdu ir laukiu iki paryčių, iš kurios pusės ji pareis. Laimei, viskas laimingai baigdavosi.
– O kaip dabar – ar dukra skambina, klausia kokių patarimų dėl dukros auginimo?
– Kad man atrodo ji sugeba dabar daugiau nei aš. Žinoma, tenka ir man ir su anūke pabūti, padėti. Bet jos su dukra labai geros draugės, mergaitė yra prie jos labai prisirišusi. Jai reikia mamytės. Nijolė su ja daug užsiima, žaidžia.
– O kokie jūsų pačios buvo santykiai su Nijole – ar žaisdavote kartu, o gal buvo kiti laikai?
– Buvo kiti laikai, buvome labai užimti. Nesėdėjome namie. Turėjome sodą, turėjome darbus, o dar ir į Lenkiją važinėdavome. Jos vaikystėje tiek laiko skirti žaidimams negalėjome. Būdavo ir Nijolės koncertų, į kuriuos negalėdavome nueiti. Ji pykdavo. Iki šiol prisimena, kad nelankėme ir nežiūrėdavome. Bet taip išeidavo, kad aš ar išvykusi, ar darbe. Kad ir kaip bebūtų, vaikai buvo prižiūrėti, viskuo aprūpinti. Bet taip, kaip dabar tėvai užsiima su vaikais – ir į būrelius vežioja, kartu žaidžia, to sau leisti negalėjome. Nijolė pati viską organizuodavosi sau. Net į darželį prašydavo jos nelydėti. Darželis būdavo už kelių šimtų metrų, ji pati nueidavo. Aš iš balkono stebėdavau, kaip ji keliaudavo.
– Savarankiška būdavo?
– Labai savarankiška. Jos hobis nuo pat mažų dienų buvo – pasiimti mikrofoną ir imti interviu. Ji visada svajojo tapti žurnaliste, bet neišėjo. Muzikos vadovė darželyje pasiūlė jai stoti į muzikos mokyklą – į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Mes nelabai norėjome, norėjome kad eitų į paprastą mokyklą. Kiek ašarų buvo, kai pasakėme, kad gal ne. Pamenu, nuvažiavome į sodą. Buvo šeštadienis, o sekmadienį buvo stojamieji egzaminai. „Mamyte, aš tau padėsiu ridikėlius nurauti, aš tau padėsiu tą ir aną, kad tik mudvi rytoj būtume tuose egzaminuose“, – sakė Nijolė. Pamačiau tik kaip autobusas nuvažiavo ir sakau, nespėjome, nenuvažiuosime. Pasipylė ašaros kaip pupos. Tėvas sėdo į mašiną ir staigiai pasivijome autobusą. Nuėjome į stojamuosius, dar bandžiau atkalbėti, bet mačiau, kad kitaip nebus. Gerai, kad brolis vyresnis irgi lankė muzikos mokyklą, tai truputį jai padėjo.
– O paauglystė nebuvo sudėtinga?
– Visaip buvo. Nuo 13 metų ji dainavo grupėje „Savanos“ Klaipėdoje. Šoko su „Tina Dance“ kolektyvu. Tai tokia ir buvo paauglystė: balkone sėdėdavau ir laukdavau. Kai ji ką nors sugalvoja, ji tą ir padarys.
– Gal čia jūsų savybė perimta?
– Gal čia daugiau iš tėvo. Nors savo laiku aš irgi nesėdėjau vietoje. O tėvas iki dabar negali nusiraminti. Nors jau ir pensijoje. O Nijolė labai aktyvi iki šiol. Kai turi laisvo laiko, labai gražiai bendrauja ir užsiima su savo dukra. Leidžia viską, ką galima. Ir iškylauja, ir važinėja. Kur mažoji tik nebuvusi. Metukų dar neturėjo, jau keliavo į Tenerifę, ir Niujorke buvo, ir Meksikoje, ir Tailande. Aš gyvenime taip niekur nebuvau. Kai iš Meksikos grįžo, sakėme, kad vaikas visai pablūdo. Pamatė Majų šokius, koncertus mums ruošdavo.
– Matyt, ir pati Nijolė koncertus demonstruodavo vaikystėje?
– O taip. Visi mano aukštakulniai batai būdavo nudaužyti, išbandyti, peniuarai ir suknelės išsimatuotos. Parfumerija, papuošalai – viskas jai priklausė. Pamenu, kaip vienus auskarus su karoliais išsinešė į lauką pademonstruoti draugėms ir žiūriu, kad nebėra jų. Nuėjo ieškoti į lauką, o ten, pasirodo, mergaitės didesnės pasiėmė viską. Visko pasitaikydavo. Ji buvo aktyvistė.
– Tokia ir liko...
– Taip. Dabar jau gal ramiau. Džiaugiuosi, kad viskas gerai. Tvarkosi ji pagal save, visko užtenka. Duok Dieve, kad viskas laimingai būtų, kad dukrytė augtų sveika ir šeimoje viskas būtų gražu.