Kuršių Nerija sovietiniais laikais: patekdavo tik elitas, o iš tuščios stiklo taros „butelių karaliai“ pasistatydavo namus

Jei Nidą ir Kuršių Neriją dabar laikote elitiniu kurortu, savo kainomis ir įvažiavimo mokesčiu, neprieinamu kiekvienam, veikiausiai nustebsite, kad sovietų laikais ji buvo neprieinama kur kas labiau. Į kurortą įvažiuoti reikdavo specialaus leidimo, kurį gaudavo tikrai ne kiekvienas. O tiksliau – absoliuti mažuma. Gal 1 % Lietuvos žmonių.

O ir ten poilsiavę lietuviai labiau primindavo užsieniečius, o ne pilkai apsirengusius sovietinius žmones. Poilsiauti Kuršių Nerijoje, o ypač – Nidoje, buvo neįtikėtina prabanga. 
Apie tai – kaip žmonės ten patekdavo, kur apsistodavo, kaip atrodydavo poilsio namai, ką poilsiautojai dėvėdavo ir kaip pramogaudavo, sutiko papasakoti anuomet ten ilsėjęsi žmonės.

Kurortu buvo ne visada

Iki II-ojo Pasaulinio karo visa Kuršių Nerija, tiek jos dabartinė lietuviškoji dalis, tiek pietinė pusė, priklausanti Rusijos federacijai, buvo Rytprūsių dalis. Rytprūsiai – tai Vokietijos Reicho teritorija, kurią lietuviai visada vadino tiesiog Prūsija. Kai Vokietija pralaimėjo karą, Sovietų sąjunga nužudė arba iškeldino visus Rytprūsių gyventojus į Vokietiją. 

Kraštas liko tuščias. 

Sovietai pakeitė visus vokiškus ir prūsiškus vietovardžius. Pavyzdžiui, Tilžė, vokiškai „Tilsit“, tapo Sovetsku. Rasytės kaimas, vokiškai „Rossitten“, tapo Rybačiu (žvejų kaimu).
O tada ėmėsi vietos apgyvendinimo. Rusiškoji dalis, Kaliningrado sritis, buvo apgyvendinta perkeltais asmenimis iš Rusijos ir Ukrainos. O lietuviškajai daliai kliuvo atvykėliai iš Lietuvos ir nedidelis skaičius Rusijos kariškių, atvykusių į Lietuvą per II-ąjį Pasaulinį karą, kaip Sovietų okupacinės kariuomenės dalis. 

Nauji gyventojai užsiėmė beveik vien tik žvejyba, dar buvo karinis dalinys Juodkrantėje. Ir visiškai niekas apie tą vietą negalvojo kaip apie kurortą. 

Iš nelaimingo krašto – į kurortą

Pirmieji poilsiautojai ten pradėjo važiuoti tik apie 1966-uosius. Tai buvo vadinamieji laukiniai turistai, atvykdavę su palapinėmis, arba įsiprašydavę pas vietinius gyventojus. Jokių viešbučių ar poilsio namų ten tuo metu nebuvo. 

Ilgai nebuvo net elementaraus asfaltuoto kelio. Visą kelią iki Nidos nuo Smiltynės perkėlos žmonės važiuodavo žvyrkeliu.

Apie 1974-uosius metus Kuršių Nerijoje pradėjo galioti kontrolės režimas: atvykti galėjo tik poilsiautojai su specialiais leidimais, kuriuos tikrindavo Alksnynės kontrolės poste netoli Smiltynės ir Nidos prieplaukoje atplaukiantiems laivu. 
Leidimą galėdavo gauti tik