Pirmą dalį apie jųdviejų kelionę į paslaptingąją Torają Indonezijoje, garsėjančią savo laidojimo papročiais, nuotykius, skaitykite straipsnyje „Lietuviai iš arti pamatė savo šiurpiomis tradicijomis garsėjančią salą: čia miręs šeimos narys gali kartu „gyventi“ iki 10 metų“.
Kapinės uolose
Tfu tfu tfu – per kurį čia petį nusispjauti, kad visa bloga energija, jei ji prie manęs prikibo, kuo greičiau dingtų. Sunkumo nebesijaučia ir nuotaika ima taisytis, vos tik išjudam iš laidotuvių vietos. Kur dabar? O dabar į kapines. Uh, šitai tai jau šiurpo nekelia, taip galvoju mašinoje sėdėdama ir vaizdus pro langą stebėdama.
Neilgai trukus atgabena mus į tas keistas ir įdomias kapines. Graži aplinka, ryžių laukai iš vienos pusės, kalnai iš kitos. Kalnuose daugybė iškaltų uolų, o jose vienas po kito guldomi numirę žmonės. Kai kur statulos puošnios stovi. Gidas paaiškina, kad statulą turi teisę pastatyti ta šeima, kuri laidotuvių ceremonijai 25 buivolus nugalabijo. Kai kurių šeimų visi mirę nariai turi statulas. Turtingos šeimos, vadinasi. Šiaip dar noriu pasakyti, kad saloje niekas neskursta. Pėsti tik mudu vaikščiojom. Visi važiuoti – prabangios mašinos, motociklai, motoroleriai. Ubagų nėra nė vieno, senesnius žmones nemokamai pamaitina vietinėse valgyklėlėse.
Toliau vaikštom ir gražia gamta gėrimės, o iškaltos skylės kalnuose savo istoriją iš tolo pasakoja. Nežinodamas ir nepagalvotum, kad mumifikuoti palaikai nuo senų senovės ten guli. Ir niekas neužmiršta ir nepamiršta, nes ir toliau šeima, turinti tokią olą, ten laidojasi.
Važiuojam į dar vienas kapines. O ten tai jau visas skveras, parkas, kavinukės, parduotuvėlės rūbų ir suvenyrų. Bet kas čia taip kvepia? Dar ryte gėriau tokio gardumo kavą, apie kokią metų metus galėjau tik pasvajoti. Dabar vėl ji kvepia iš tolo. Lekiu žiūrėti, iš kur tas kvapas. Ir matau – pardavinėja tą kavą, kuri tik Indonezijoje ir būtent šiame regione auginama. Perku, perku, sakau. Kaina? Pusantro euro mūsiškais pinigais. Išsižioju... Nusiperku ir uostau, uostau.
Didelė plati aikštė-alėja, supama ne medžių, o tų prabangių statinių, kurie vieni tarnauja kaip sandėliai, kiti kaip numirusiųjų kavojimo vietos. Priekyje matosi didelis kalnas su jame iškaltomis nišomis mirusiesiems ir dar daugybė medinių karstų, tiesiog įtvirtintų ant uolų. Tiems, kurie neturi pakankamai pinigų uoloje nišą išsikirsdinti, tenka trunyti pakabintiems. Gidas pasakoja, kad po daugybės metų oro sąlygų veikiami tie karstai nukrenta, bet vėl tvarkomi, kabinami, kauleliai ir kaukolės tvarkingai sudėliojami.
O skveras pilnas jaunimo. Jie ateina, linksminasi, leidžia laiką, fotografuojasi tarpusavy ir su protėviais. Aišku, ir aš noriu, kad mane nufotografuotų tokioj gražioj aplinkoj. Tik spėju pasakyti, kad tų karstų už nugaros nenoriu, kai išgirstu vietinių merginų balsus, kurios pribėga prie manęs ir prašo kartu įsiamžinti. „Kokia tu graži, – sako jos man. – Ir kaip smarkiai mes skiriamės“, – priduria. Gerai, sutinku. Ir vedasi jos mane prie vieno iš karstų. Na va, tik spėjau pasakyti, kad tokių nuotraukų nenoriu, ir še tau – turiu. Prieina ir viena šeima, po to – kita. Visi nori įsiamžinti su manim. Gidas sako, kad aš čia jiems esu žvaigždė.
Dingo įtampa ir nemalonūs vaizdiniai išblanko. Net kaukolės su cigaretėmis tarp dantų ėmė rodytis juokingos. Niekas čia neliūdi, tai ko mums liūdėti? Spoksom, klausomės ir fotografuojame. Gido klausiu, kodėl daugelis kaukolių be priekinių dantų. Pasirodo, nuo diabeto. Ir dar dėl to, kad žmonės čia labai mėgsta saldumynus.
Pirmyn į buivolų turgų
Pavakarys. Diena pralėkė ir greitai, ir įdomiai, ir skaudžiai, ir linksmai. Tiek visko daug ir per daug. Jau gana mums tų tradicijų, kaulų, kaukolių ir keistenybių. Pavargom, vyksim ilsėtis. Dar ryt pasižvalgysim, į buivolų turgų nukaksim, maisto vietinio paragausim, bet su laidojimo papročiais jau kvit. Man gana, manau, ir jums taip pat.
Parvykus viešbutin įspūdžiai, vaizdiniai ir pasakojimai labai ilgai ieškojo vietos galvoje. Galva vis galvojo ir galvojo, dėliojo ir dėliojo įspūdžius visur, kur telpa. Bet netelpa. Maniau, kad nemiegosiu, nes teks per naktį galvoti. Bet greit užmigau, o miegant transformuojasi, atsipalaiduoja ir atsiskiria tai, ką prisiminsiu ilgai, nuo to, ką išmesiu tuoj pat.
Ryte smegeninė šviežutėlė, nuotaika puiki, diena saulėta, kava pati skaniausiai pasaulyje ir kojos pasiruošusios keliauti. Šiandien nevažiuosim, šiandien toli eisim.
Norint turėti jėgų toli eiti, reikia papusryčiauti. O koks maistas pats skaniausias Torajoje? Aišku, kad jautienos sriuba! Su kaulais, be kaulų, kokia tik tinka ir patinka. Pavalgom ir einam eiti.
Šiandien planas į buivolų turgų patekti, kas yra privaloma viešint Torajoje. Šaligatvių nėra, mašinos pypsi, jei per daug į kelią išlendam. Pavėžėjai su triratėm transporto priemonėmis siūlosi pavežti, bet mums eiti patinka. Einam ilgai, iki turgaus bus apie keturis kilometrus. Staiga tik žakt iš nuostabos abu kartu. Ką matom? Pakelyje namelyje trijuose plastmasiniuose kibiruose parduodamas palmių vynas ballu, kurio ieškodami Šri Lankoje net 20 kilometrų sukorėm. Lipam į tą trobikę be durų, ten suolas yra ir mergina viduje ant kito suolo guli – miega. Ji keliasi, mes sakom, kad norim ballu. Visai pigiai gaunam litrą balto palmių sulčių vyno. Aš stiklinę išgeriu, antra niekada nelenda, draugas daugiau, nes jam „paskanėja“. Ta proga, aišku, pasifotografuojam ir patenkinti toliau žingsniuojam.
Antra diena į pabaigą
Jau ir turgaus teritorija – kvapas išduoda. Nors vidurdienis tik, matyt, didysis šurmulys praėjęs, bet buivolų, buivolių, buivoliukų ir kiaulių dar yra. Tuos gyvulius čia labai myli ir prižiūri. Suaugę vyrai ir vaikai glosto juos, kasinėja, iš rankų maitina. Išvalyta visur, šviežios žolės ir šieno padėta. Žiaumoja ramiai tie didžiuliai galvijai ir net keista, kad tokie romūs. „Ar galiu paglostyti?“ – klausiu vieno prižiūrėtojo. „O taip taip“, – sako jis. Glostau galvą, ragus, snukutį to gyvulio, o jis man ranką savo didžiuliu liežuviu laižo.
Apėję ratu buivolų teritoriją patenkam į kiaulaičių zoną. Ir čia ramybė – kriuksi jos patenkintos, gulinėja. Žmonės su jom kukuliuojasi. Gyvena kiaulaitės normalų kiaulišką gyvenimą ir viskas gerai, žiūrint iš šalies.
Pasižmonėjom, tai yra pasikiaulinėjom, dabar reikėtų ir pailsėti, kokioj kavinukėj pasėdėti, prie interneto prisijungus pažiūrėti, kas pasaulyje dedasi. Randam kur prisėsti, o pailsėję einam toliau. Turgus dar ogogo kokio dydžio priekyje. Ir ko tik čia nėra, bet mums nieko nereikia, tik įdomu pasižvalgyti. Visur sklando nerealus kavos kvapas. Čia pat vietoje kavos pupelės malamos ir į maišelius pilstomas. Aš jau tokios turiu, daugiau neperku.
O kur toliau? Einam atgal, tik jau kitu keliu, ir atradimas – šaligatviai. Ir gatvė puošni, ir pastatai įdomūs, ir gražu žiūrėti, ir malonu eiti. Puikiai praėjo diena, daug vaikščiojom, pačius skaniausius ledus valgėm, ballu (palmių vyno) ragavom. Kavinėj su katinu pažaidžiau, o jis padėjo man žuvį tiesiai iš lėkštės suvalgyti.
Va tokia ta antra diena Torajoje, kuri yra Sulavesio saloje, o šitoji priklauso Indonezijai. Neprisidirbom nieko, į nemalonias istorijas neįsivėlėm, nieko nenuskriaudėm ir mūsų taip pat. Tai tuo ir reikia pasidžiaugti.
Bus daugiau.
