– Papasakokite apie save?
– Esu psichologijos mokslų daktarė, bet nesu ta konsultuojanti psichologė. Pastaruoju metu nuklydau į kitą sritį – kultūros tyrimus. Oficialiai esu stažuotoja tarptautinių santykių institute ir analizuoju moterų juostinę fotografiją.
– Ir pati fotografuojate?
– Taip, bet niekada neprisistatyčiau kaip fotografė. Mano tėtis buvo fotografas, tad nuo vaikystės sukausi šioje srityje, bet aktyviau pradėjau fotografuoti, kai atsirado vaikai. Mano pirmam vaikui dabar yra 14 metų, iš viso turime keturis: 7, 6 metų ir paskutiniajam – pusantrų. Pradėjau fotografuoti vaikus, atsisakiau skaitmeninės fotografijos, išmokau ryškinti, daryti pati nuotraukas. Iš dalies dėl fotografijos atsirado ir tinklaraštis.
– Kokia buvo jo pradinė idėja?
– Jis atsirado senokai. Turbūt kažkada tarp antro ir trečio vaiko. Tas laikotarpis nebuvo lengvas, abu vaikai maži, trūko bendravimo, norėjosi su kuo nors užmegzti bent virtualius ryšius, todėl pradėjau rašyti. Pradinė idėja buvo ta, kad norėjau pabandyti fotografuoti už pinigus, kėliau nuotraukas su pamąstymais, kaip galima fotografuoti, pastebėjimais apie fotografiją, bet labai greitai viskas pakrypo į kitą pusę, kai rašymas ėmė dominuoti. Greitai supratau, kad fotografuoti už pinigus man nepavyks.
– Ar turite kokį nors savo skaitytojo įvaizdį?
– Tai turbūt turėtų būti kiek aukštesnio intelekto moterys, mamos, gal daugiau feministinių pažiūrų, linkusios pagalvoti ne tik apie vaiką, bet ir apie tai, kas vyksta su jomis pačiomis, kaip jos keičiasi, kai atsiranda vaikai. Man visada buvo tokia dilema, kiek galiu viešai kalbėti apie savo šeimą, kiek nuotraukų dėti, bet stengiuosi rašyti apie save motinystėje, o ne aplinkinius žmones. Žinoma, neišeina visiškai atsiriboti nuo vaikų, bet susikoncentruoju į tai, ką aš jaučiu.
– Ar nebūna, kad įrašai išprovokuoja diskusijas?
– Bendrauju su keliomis mamomis tinklaraštininkėmis ir suprantu, kad tai daug kam aktuali problema. Socialinėje erdvėje bet kokie žmonės gali komentuoti tavo įrašus. Nepaisant to, kad bandai išvystyti konstruktyvų požiūrį, ne visada pavyksta neimti į širdį. Jei tu asmeniškai pasakoji, negali apsimesti, kad nereaguoji į kitų pasisakymus. Mes net pavardėmis žinome tas moteris, į kurių diskusijas neverta veltis. Bet aš džiaugiuosi, kai moterys reaguoja, atsako, pakomentuoja. Aš jaučiu, kad daug kas turi panašios patirties.
– Kaip artimieji reaguoja į jūsų atvirus įrašus?
– Mano vyras apskritai nenutuokia, kas ten vyksta. Jis žino, kad aš rašau, bet jis nėra facebook'o žmogus, jis net profilio neturi. Kartais duodu jam paskaityti, bet tie įrašai mūsų šeimoje nėra pokalbių objektas. Kai kuriuose įrašuose pasakoju apie vyrą, gal kažkas jam galėtų ir nepatikti, bet nemanau, kad jis nežino, jog aš taip galvoju. Nesu tuose įrašuose labai kitokia nei esu iš tiesų. Yra draugės, kurios stebi ir sako, kad kartais tinklaraščio tekstuose atrodau atviresnė nei bendraudama su jomis. Kaip tik neseniai kalbėjau su drauge, ji pastebėjo, kad įdėjau tokį jautrų įrašą apie mamą, o su ja apie tai nekalbu. Mano mama mirusi prieš 20 metų, tai taip, aš nekalbu apie ją, bet tai nereiškia, kad negaliu kalbėti. Kita vertus, kartais gal ir pati nejaučiu, kiek atvira esu tekste.
– O vyresnysis sūnus ar neskaito jūsų tekstų?
– Jis yra mano sekėjas, kartais palaikina, bet ar skaito, nesu tikra. Nemanau, kad jam labai įdomios tos temos. Gal nuotraukas pasižiūri. Bet kuo vyresnis vaikas darosi, tuo daug mažiau aprašau situacijų ar savo jausmų, susijusių su juo, nes jis darosi lygiavertis pašnekovas ir nebėra tas objektas, apie kurį gali kalbėti.
– Kokiais auklėjimo principais vadovaujatės namuose?
– Neturiu strategijos, bet, matyt, artimiausias auklėjimo būdas man yra prieraišioji tėvystė. Visi vaikai bent iki 3 metų buvo namuose su manimi ar su vyru, kita vertus, gal mūsų atveju tą auklėjimo būdą pakoreguoja vaikų skaičius. Mes niekada nepuolame į perdėtą rūpinimąsi vaikais. Negalime pastoviai išlaikyti idealios aplinkos. Jei kažkas susimušė ar užsigavo, bet tai nėra gyvybiškai svarbu, nepulsime guosti. Auginame prieraišiai, bet su sveiku protu. Kartais net jaučiu, kad truputį išduodu psichologės profesiją, nes teoriškai žinau, kaip reikėtų teisingai daryti, savo vyrui galiu tai paaiškinti, bet ne visada pavyksta praktiškai tai padaryti. Nesu ta mama, kuri visada teisingai sureaguoja, bet dėl to savęs nesmerkiu. Aš manau, kad vaikai turi matyti įvairias emocijas. Be abejo, esu prieš smurtą, bet mama irgi yra žmogus. Ji gali supykti, trenkti durimis, nusiminti. Kartais pati sau atrodau kaip mama, kuri yra pernelyg atsipūtusi. Manau, kad yra dalykų, kuriuos daugelis labai sureikšmina, o mums jie nėra svarbūs.
– Visada buvo įdomu, kaip psichologai augina savo vaikus...
– Gal tiems, kurie turi mažiau vaikų, ir pavyksta išlaikyti tą teisingesnį modelį, pritaikyti visus teisingus žingsnius.
– O kaip su ribomis, taisyklėmis. Kiek jų yra jūsų namuose?
– Esame liberalūs. Aš gal griežtesnė, vyras atlaidesnis vaikams. Aš stengiuosi per daug nedrausti, kol tai nėra gyvybei ir sveikatai pavojingas dalykas. Mūsų vaikai lipa į medžius ir mes tą toleruojame. Bet, tarkime, jie negali muštis, negali kelti pavojaus sau ar kitiems.
– Kokią savo tinklaraščio ateitį matote?
– Kartais net nežinau, ar esu tinklaraštininkė. Neturiu plano, kaip ką darau. Yra mamos, kurios plečia savo auditoriją, pradeda reklamuoti, deda sistemingai įrašus, tai aš esu palaida bala, bet ir nekeliu sau tikslo iš to užsidirbti.
