Kol gyveno tarp amišų, t. y. iki sulaukė 19-os, L. Ens neturėjo progos nusiprausti po dušu ir jai nė karto nebuvo kerpami plaukai. Dar ji turėjo apsieiti be elektros ir be iš čiaupo tekančio vandens, be to, galėjo vilkėti tik pačios pasisiūtus drabužius, rašo „The Mirror“.
Sprendimą bėgti L. Ens priėmė būdama 19-os, kai tai padarė tuometinis jos vaikinas – jaunuolis iš kitos amišų bendruomenės. Tai jis ją paskatino žengti lemtingą žingsnį ir net padėjo jį realizuoti.
Šeimą L. Ens paliko teturėdama 20 dolerių (18,4 euro pagal dabartinį kursą). Jos integracija į šiuolaikinę visuomenę prasidėjo nuo indų plovėjos darbo. Užtat dabar moters gyvenimas visai kitoks nei buvo, o praeitį ji regi tarsi tikrų tikriausią beprotybę.
Šiuo metu L. Ens gyvena Finikse, Arizonoje, ir gilinasi į funkcinės mitybos subtilybes. Savo istorijos fragmentais ji dalijasi savo „Instagram“ paskyroje.
„Neturėjome nei elektros, nei vandentiekio. Aišku, neturėjome dušų. Iki pabėgimo man nebuvo kirpti plaukai. Skamba siurrealistiškai, ar ne? Nuo jaunumės žinojau, kad neliksiu ten visą gyvenimą. Jaučiau, kad tasai kelias – ne man“, – pasakoja ji.
L. Ens turi dvynę seserį. Iš viso jos tėvai susilaukė net 19 vaikų, tarp kurių buvo 3 poros dvynių. Dabar vyriausiajam yra 47-eri, o pačiam jauniausiam – 25-eri.
„Tarp mūsų, brolių ir seserų, vyko šiokia tokia konkurencija, nors iš esmės buvome artimi. Kiekvieną rytą tekdavo gaminti valgį 20-iai asmenų. Iš tikro tris kartus per dieną tekdavo virti visai kuopai“, – prisimena L. Ens.
Prie buities darbų, tokių kaip namų tvarkymas ar karvių melžimas, L. Ens buvo pratinama nuo penkerių.
„Mes nuo jaunų dienų buvome pratinami sunkiai dirbti. Patys turėjome užsiauginti ir vaisių, ir daržovių, o kad turėtume mėsos, auginome gyvulius“, – sako moteris.
Pasak L. Ens, bendruomenė, kurioje ji gimė ir užaugo, laikosi ypač griežtų taisyklių. Kam kam, o jai tikrai teko patirti, ką reiškia griežtas aprangos kodas.
„Turėjome pačios siūtis sukneles. Mums leistinas sijono ilgis – žemiau kulkšnių. Taip pat privalėjome kruopščiai prisidengti niekada nekerpamus plaukus. Vonių tenai nėra, o tualetai įrengti priestatuose. Vietoj tualetinio popieriaus naudoti tenka laikraščius arba iš žurnalų išplėštus lapus. Kadangi nėra vandentiekio, savaime aišku, nėra ir dušų“, – pasakoja L. Ens.
Sulaukusi paauglystės L. Ens ėmė abejoti bendruomenės nariams galiojančių taisyklių prasmingumu.
„Įžengusi į paauglystę ėmiau kreipti dėmesį į tai, kas vyksta už bendruomenės ribų. Ėmiau daug klausinėti“, – sako moteris.
„Taisykles diktavo vyrai, o moterys privalėjo tų taisyklių laikytis. Man ta hierarchija atrodė nepriimtina“, – prisipažįsta L. Ens.
Ji susitikinėjo su vaikinu iš kitos amišų bendruomenės ir kartą gavo nuo jo laišką, kuriame vaikinas rašė, jog pabėgo. Jis sakė galįs padėti, jei ji taip pat galvoja apie pabėgimą. L. Ens apsimetė, kad eina miegoti, o iš tikrųjų užsiropštė ant stogo ir šoko nuo jo į laisvę – būtent taip ji apibūdina tą šuolį.
„Sėdėjau ant stogo ir mąsčiau, kaipgi reikės nušokti. Vis dėlto šokau – į laisvę ir savo likimą. Vos atsidūrusi ant žemės, puoliau į kojas“, – sako ji.
L. Ens pavyko susisiekti su viena iš amišų bendruomenės, lygiai kaip ji, pasprukusia pora. Tie žmonės ją kuriam laikui priglaudė, be to, padėjo išsirūpinti dokumentus, kurių reikėjo, norint gauti darbą. 20 dolerių, kurie tada buvo kišenėje, moteris išleido pirmam pirktiniam drabužiui ir kirpimui.
„Plaukus nusikirpau iš maišto. Patyriau milžinišką kultūrinį šoką. Daug ko teko mokytis iš naujo. Vis dėlto tai, ką darai daugybę metų, nepasimiršta“, – nurodo L. Ens.
Buvusios amišų bendruomenės narės gyvenimas laisvėje prasidėjo nuo indų plovėjos darbo. Vėliau ji tapo asmenine trenere, pradėjo domėtis holistine medicina ir nutarė tapti koučere.
Amišų bendruomenę paliko dar trys L. Ens broliai ir seserys, tačiau su visais kitais ji nebendravo jau daugybę metų.
L. Ens stengiasi per daug nesigilinti į tai, kas buvo praeityje.
„Priimu gyvenimą tokį, koks yra. Dabar gyvenu visai kitaip. Kai pažvelgiu atgal, suprantu, kad patyriau tikrą beprotybę“, – sako L. Ens.
