„Studiją įkūrėme tik savomis rankomis: pačios dažėme sienas, grindis, namelius ir žaislus. Išmokome naudotis grąžtais ir plaktukais, sužinojome daug naujų dalykų. Iki šiol abi juokiamės, kad jei nepavyks su studija, tai galėsime drąsiai eiti į statybas“, – paprašyta prisiminti pradžią juokdamasi pasakoja P. Vitkauskienė.
Savo verslo moterys ėmėsi abi būdamos motinystės atostogose. Todėl neslepia, kad buvo visko – ir sunkumų bandant suderinti vaikų auginimą su nauja veikla, ir baimės rizikuoti stačia galva neriant į naują sritį. Nebuvo įmanoma pasiruošti ir staiga visą pasaulį sustabdžiusiai pandemijai, tačiau visa tai pergalvojusios abi patikina – viską vėl darytų taip pat.
Apie visus kilusius iššūkius, klientų pageidavimus ir kiek negailima atseikėti savo atžalų gimtadieniams, papasakojo viena iš studijos įkūrėjų P. Vitkauskienė.
– Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip kilo mintis kartu atidaryti žaidimų kambarį vaikams? Atrodo, Vilniuje jų ir taip netrūksta, o kartu su draugais pradėti verslą – nepatariama.
– Dažnai klientai pagalvoja, kad mes esame sesės, tačiau mūsų istorija kiek kitokia. Kai tik susipažinome, išsyk suradome ryšį, atrodė, lyg jau seniai viena kitą pažįstame. Tuo metu abi auginome savo mažylius, o mudviejų draugystei stiprėjant abi ėmėme ieškojome kokios nors veiklos, kuri leistų ir auginti vaikus, ir realizuoti save.
Vienu metu atrodė, kad paprasčiausia būtų grįžti į stabilų darbą su baziniu atlyginimu ir nesukti sau galvos. Tačiau svajojome pabandyti ir kažką savo. Aiškiai suvokėme, kad norime veiklos, kuri būtų susijusi su grožio ir estetikos kūrimu bei vaikais. Atlikusios trumputę rinkos analizę, nusprendėme, kad Vilniuje išties trūksta gražaus, šviesaus ir kokybiško vaikų žaidimų kambario.
– Kiek laiko prireikė, kad idėja taptų tikra erdve?
– Ši idėja mus taip „vežė“, kad viską darėme itin greitai: 2020 m. liepą susiradome patalpas, sumokėjome pinigus už nuomą ir pasižadėjome, kad rugsėjį jau turėsime savo studiją. Norėjome, kad pas mus švęsti atvykę klientai bendrautų, o ne bėgiotų paskui vaikus juos gaudydami ar bandydami sužiūrėti, kad tik šie neužsigautų. Todėl nestatėme batutų ir aukštų karstynių – tegul verčiau vaikai žaidžia tarpusavyje, kartu kuria istorijas ar įsikūnija į kokius nors personažus. Svajojome ir apie tai, kad pas mus atvykusios šeimos jaustųsi kaip namuose. Studiją dažėme šviesiomis spalvomis, stengėmės, kad kuo daugiau žaislų būtų iš medžio. Net gavusios gražius medinius žaislus su raudonomis detalėmis, juos perdažydavome balta spalva.
– Minėjote, kad viską darėte savomis rankomis, bet kartu auginote ir vaikus. Kaip sekėsi darbą suderinti su motinyste?
– Galima sakyti, kad darbai vykdavo ekstremaliomis sąlygomis. Užmigdydavome vaikus vežimėliuose ir vėl imdavomės darbo. Prisimenu, kaip baltomis nuo dažų rankomis bandydavome užsupti mažiukus, kad tik jie dar pamiegotų. Tikrai nebuvo lengva, bet abi jautėme nesuvokiamą jaudulį, laukimą ir laimę. Vien dėl to nuo savo plano neatsilikome ir rugsėjo pirmąją jau turėjome pirmą šventės rezervaciją. O paskui net nepastebėjome, kaip viena šventė keitė kitą ir dabar jau galime skaičiuoti dvejus darbingus savo studijos metus.
– Atskleiskit, kokios dabar vaikų gimtadienių švenčių tendencijos ir kiek joms lietuviai pasiryžę išleisti?
– Iš tiesų pradėjusios savo verslą greit supratome, kad vaikų šventės lietuviams nepaprastai svarbios. Klientai patys kuria idėjas, investuoja į tai, kad vaikui tai būtų pati nuostabiausia diena metuose. Būna ir tokių situacijų, kai klientai net neklausia, kiek kas kainuoja – tiesiog pasako, kad nori gražios šventės, o mums belieka tai įgyvendinti. Esame rengę ir gimtadienių, kurie atsiėjo keturženkles sumas. Žinoma būna šeimų, kurios negali skirti tiek daug pinigų, bet mes visuomet sukamės iš padėties ir savo klientams pabrėžiame, kad svarbiausia yra kalbėtis, ir tada viskas tampa įmanoma.
Pastebėjome ir tai, kad šeimos turi vis mažiau laiko, kad patys sukurtų gražią šventės atmosferą. Ne viena mama pasakojo ankstesnių savo vaikų gimtadienių istorijas, kai viską pačios dekoruodavo ir galiausiai būdavo pavargusios švęsti ir džiaugtis. Reaguodami į klientų poreikius, pradėjome siūlyti ir dekoravimo bei renginių organizavimo paslaugą. Išmokome pinti balionų juostas, dėlioti vizualias šventės vizijas, kurti puokštes. Puošiame ne tik gimtadienių, bet jau ir krikštynų, vestuvių, netgi įmonių renginius. Taigi per tą laiką išaugome vien tik iš švenčių mūsų studijoje – naują savo veiklą pavadinome „Wild behind“ ir dekoruojame klientų namus, sodybas, kitas netikėtas vietas.
– Kaip jums sekėsi atlaikyti pandemijos iššūkius? Ar, be karantino, dar turėjote kokių nors sunkumų?
– Išties visi suvaržymai ir uždarymai buvo didžiausias iššūkis per visus dvejus mūsų veiklos metus. Buvo dienų, kai galvojome, kad negalime išlaikyti studijos. Juk už nuomą mokėti reikėjo, o veiklos vykdyti negalėjome. Per pirmąjį karantiną gavome subsidiją, o per antrąjį negavome nieko, bet ruošėmės tam ir kaupėm pinigus jau nuo vasaros. Tik taip pavyko išgyventi ir antrąjį karantiną. Visa tai patyrusios dabar kurdamos savo verslą keistume tik vieną dalyką – ieškotume patalpų ne nuomai, o nusipirkti.
Dar vienas įdomus pastebėjimas – nors visi kalbėjo, kad pasibaigus karantinui visi puls švęsti, juk buvo taip išsiilgę kitų žmonių ir renginių, ir mes tikrai tikėjomės antplūdžio, bet užsakymų buvo labai mažai. Mes manom, kad tada žmonės arba vis dar bijojo susitikti, arba taupė pinigus, o gal tiesiog buvo atpratę nuo tokių dalykų. Tačiau atsiradus vakcinoms žmonės pastebimai sujudo. Gal dabar jau nieko nebebijo, nes tikrai intensyviai rezervuoja datas savo šventėms ir dabar iki Kalėdų beturim vos kelias laisvas vietas.
