Deimantė sako pirmiausia esanti mama ir vizažistė, jau dvylika metų besisukanti grožio pasaulyje. Tada – grožio studijos įkūrėja. „Visai netyčia iš amatininkės patapau verslininke. Tokios pareigos man nelabai prie širdies, aš labiau meniška asmenybė“, – juokiasi Deimantė, meistriškai žongliravusi teptukais dar Dailės mokykloje.
Visai neseniai ji atrado ir tinklinę rinkodarą. Jos ėmėsi, kad galėtų dirbti iš bet kurios pasaulio vietos ir daugiau laiko praleistų su trimis savo vaikučiais.
Supurtęs gimdymas
Kai gimė pirmagimis Danielis, pripažįsta Deimantė, jai atrodė, kad pasaulis išslydo iš po kojų. Kol laukėsi, būsimoji mamytė neturėjo jokių nusiskundimų. Nieko neįtarė nė medikai. Nėštumas buvo sklandus, todėl laiminga D. Urbonavičienė tiesiog ramiai laukė susitikimo su savuoju stebuklu.
Tačiau blogas pranašas buvo visu mėnesiu anksčiau nubėgę vandenys. Vaikelis pasaulį išvydo labai mažo svorio – vos dviejų kilogramų. „Nuo tada mano gyvenimas apsivertė šimtu tūkstančių laipsnių. Tas momentas buvo toks, kad norėjau, jog žemė atsivertų ir prasmegčiau, pražūčiau ar prapulčiau. Nežinojau nei ką daryti, nei ką galvoti“, – pamena moteris.
Iš pradžių gydytojai jai nė nesakė, kad ką tik gimusio sūnelio būklė yra išties sunki. „Galbūt jiems atrodė, kad esu labai jauna, kad nelabai suprasiu tos informacijos“, – svarsto D. Urbonavičienė.
Nesuprato, kas vyksta
Dar ligoninėje D. Urbonavičienės kūdikį ištiko traukuliai. Jis atsidūrė reanimacijos skyriuje. Nors mamai niekas nė neaiškino, kas iš tiesų yra jos vaikeliui, Deimantė ir pati jautė: nutiko kažkas labai blogo.
„Draugės mama ligoninėje dirbo akių gydytoja ir atėjo patikrinti mano vaiko akių. Ji man sako: „Deimante, eik ir kovok, pati gilinkis, ieškok, kas yra tavo vaikui.“ Ir tada pamačiau ašaras jos akyse. Supratau, kad jeigu jau tokia moteris verkia, tikrai labai blogai“, – pamena D. Urbonavičienė.
Dabar ji svarsto, kad tada ne iki galo įvertino situacijos rimtumą, nesuvokė, kas iš tiesų dedasi. Maniusi, kad vaikutis serga ir labai greitai gydytojai ją nuramins, jog viskas gerai. Reanimacijos medikės be užuolankų pasakyti žodžiai, kad po tokių traukulių vaikelis tiesiog turėtų likti daržove, jauną mamą šokiravo. „Tuo metu viskas atrodė labai baisu, bet esu dėkinga gydytojai, kad ji pasakė tiesiai šviesiai“, – atsidūsta D. Urbonavičienė.
Sunkiai patikėjo
Gimus mažyliui, Deimantės namais tapo ligoninė. Jiedu su sūneliu atsidūrė Santaros klinikose, sekė daugybė tyrimų, vaistų bei diagnozės paieškos. Berniuką periodiškai kankino traukuliai, todėl jo smegenų veikla buvo slopinama stipriais medikamentais.
Vėliau šeima išgirdo diagnozę – neaiškios kilmės epilepsija. „Iki šiol neaišku, nuo ko tik gimusiam vaikui kilo tokie traukuliai, nes epilepsija įprastai pasireiškia penkių mėnesių kūdikiams“, – aiškina D. Urbonavičienė.
Labiausiai Deimantei padėjo šeimos gydytoja, kurios žodžius ji atsimena iki šiol: „Kad ir kas gyvenime nutiktų, tikėk savo vaiku.“ Ir ji išties labai stipriai tikėjo. Visgi svarsto, kad buvo jauna ir naivi, nes įsivaizdavo, jog daugiau padirbės su vaiku ir šis stebuklingai atsistatys – bus toks kaip visi.
„Niekada nebuvau su tokiomis ligomis susidūrusi. Niekada nesu gulėjusi ligoninėje, todėl tiesiog negalėjau priimti tos informacijos. Kai Santariškėse ateidavo psichologė, kuri turi parengti mamą tokiam dalykui, tiesiog negalėdavau su ja bendrauti. Galvodavau: dar neaišku, kaip bus su mano vaiku, o ji mane jau nuteikia, kad bus blogai“, – sunkias akimirkas prisimena D. Urbonavičienė.
Pribloškianti žinia
Suvokimas, jog padaryti taip, kad sūnus visiškai pasveiktų – ne jos jėgoms ir vaikelis visą gyvenimą liks kitoks, Deimantei atėjo kur kas vėliau. „Žinot, kaip būna, kai gimsta toks vaikas? Žmogus nenori to pripažinti, bet mintyse vis galvoja: „Negi visa tai man? Negi aš dabar tokį gyvenimą gyvensiu?“ Ir visada gyvena kančioje“, – svarsto Deimantė.
Ji sako suvokusi, kad nebegalės gyventi kaip visi, nes viskas sulig Danielio gimimu apsivertė aukštyn kojomis. D. Urbonavičienė tapo priklausoma nuo sūnaus, o šis – nuo jos. Mama jau nebesuskaičiuoja, kiek ligoninių, sanatorijų jiedu aplankė, kiek reabilitacijos kursų patyrė.
Likimo ironija, tačiau kai mažyliui ėjo vos devintas mėnuo, Deimantė vėl pastojo. Moteris neslepia tada verkusi kruvinomis ašaromis. Sūnelis tuomet dar nė nesėdėjo, tik gulėjo. „Aš sėdžiu, verkiu, o vyras ramina, kad viskas bus gerai, turėsime antrą vaikiuką. O aš galvoju: neturėsiu kada jo žiūrėti, aš su pirmuoju nesusitvarkau!“ – pirmąsias emocijas mena Deimantė. Netgi nusprendusi negimdyti, tačiau ją nuo tokios minties atkalbėjo ginekologė, raminusi, kad su antruoju kūdikiu viskas tikrai bus gerai ir šeima šį netikėtumą turi priimti kaip dovaną.
Scenarijus pasikartojo
Antrą kartą pagimdžiusi Deimantė dar kartą įsitikino, kad gyvenimas mėgsta žiaurius pokštus. Vos gimusiai jos dukrytei Elijai taip pat prasidėjo traukuliai. Ji svėrė vos du su puse kilogramo, nors gydytoja ramino, kad toks svoris mergaitei yra visai normalus.
Vėliau sekė toks pat siaubingas scenarijus kaip su pirmagimiu. D. Urbonavičienė su dukryte skubiai išvežtos į Santaros klinikas. Tik ten mama jau buvo ne su vienu, o dviem ypatingais vaikais ant rankų.
Gimus dukrytei, Deimantė paniro į depresiją. Tapo apatiška viskam, kas vyksta aplinkui. Du mėnesius mama praleido ligoninėje. Kaip pati sako, tiesiog gyveno ten kaip zombis tarp keturių sienų. „Keliesi, prausiesi, maitini, keiti sauskelnes, eini į procedūras. Ir taip kiekvieną dieną“, – mena panevėžietė.
Apie laiką sau ji jau buvo pamiršusi. Ir sako neturėjusi prabangos net pagalvoti apie depresiją po gimdymo.
Iš ligoninės grįžusi namo D. Urbonavičienė buvo priversta pratintis gyventi jau su dviem specialiųjų poreikių turinčiais vaikučiais. Kol šie buvo maži, negalia neatrodė tokia ryški. „Kitas vaikas tokio amžiaus jau verčiasi, mano dar nesiverčia. Kitas vaikšto, mano dar nevaikšto. Bet kai jie buvo kūdikiai, jie dar neturėjo aiškiai matomų specialiųjų poreikių. Gyvenau įprastą pametinukus auginančios mamos gyvenimą“, – pasakoja Deimantė.
Skausmą malšino darbu
Sunkiausiu gyvenimo etapu D. Urbonavičienei labai pagelbėjo anyta ir mama. Kadangi Deimantė dirbo vizažiste, savaitgaliais – kai įprastai vyksta ypatingos šeimos šventės ir padaugėja klienčių – moterys ją išleisdavo į studiją, o pačios likdavo su mažyliais namuose.
Į darbą dviejų vaikučių mama skuosdavo kaip į šventę. Dirbdama neskaičiuodavo valandų. Moteris svarsto tikriausiai taip norėjusi pabėgti nuo šeimos ir visų pečius slegiančių rūpesčių. Tuomet gyvenimas jai atrodė kančia, ramybės neduodavo klausimai, ką dar galėtų padaryti dėl savo vaikų, kad šie pasveiktų.
„Netgi tada vis dar turėjau šiokią tokią prošvaistę, kad galbūt mums kas nors dar gali padėti. Galvodavau, gal ne tik į sanatoriją reikia, gal dar kur nors papildomai nuvažiuoti, gal dar ką nors padaryti. Gyvenau pagal instrukcijas, bet viduje plėšiausi, o galvoje – visiškas chaosas“, – pasakoja D. Urbonavičienė.
Susitaikyti prireikė laiko
Nusiraminimą D. Urbonavičienė rado ezoterikoje. Ji pradėjo skaityti ir gilintis į saviugdos knygas, lankytis pas bioenergetikę. Užsiėmė meditacija bei savianalize. Ir tik tada Deimantė suprato, kad kitokie vaikai į pasaulį ateina ne šiaip sau. Jų misija – mokyti aplinkinius tolerancijos ir pagarbos kitokiam.
„Po aštuonerių metų viduje pajutau lūžį. Aš pati savo vaikus pagaliau priėmiau tokius, kokie jie yra. Aš esu jų mama, mano pareiga juos mylėti, jais pasirūpinti. Bet aš neprivalau jų padaryti sveikais žmonėmis“, – sako D. Urbonavičienė.
Deimantė svarsto anksčiau tiesiog bijojusi pasirodyti bloga mama, per mažai besirūpinanti vaikais, per mažai besistengianti dėl jų sveikatos.
„Ir tik tuomet, kai atėjo tas susitaikymo jausmas, pajutau tokią besąlygišką meilę jiems – tokiems, kokie jie iš tikrųjų yra“, – jautriai kalba Deimantė. Mama nebereikalavo iš vaikų mokėti daugiau, nei moka, daryti daugiau, nei jie gali.
Dovana iš aukščiau
Kai susitaikė tiek su vaikų negalia, tiek su pačia savimi, D. Urbonavičienė sulaukė dar vienos netikėtos žinios: ji vėl laukiasi. Į pasaulį besibeldžiantis trečiasis vaikutis nebuvo planuotas, bet D. Urbonavičienei jis tapo įrodymu, jog gyvenime niekas nevyksta veltui. O kartu tai buvo ir didžiulis išbandymas.
„Galvojau, Dieve, kodėl tu mane šitaip tikrini? Jeigu aš atsisakysiu to vaiko, parodysiu savo silpnumą ir visą gyvenimą gailėsiuosi, nes jis turbūt ateina ne veltui“, – save ramino mama.
Sutapimas ar ne, bet būtent tuo metu D. Urbonavičienė turėjo klientę, kuri su vyru niekaip negalėjo susilaukti vaikų. „Aš jau buvau susitaikiusi su mintimi, kad daugiau vaikų tikrai neturėsiu. Ir štai, tokia žinia! Iš karto prisiminiau tą klientę ir mintyse pagalvojau: „O, Dieve, kodėl tu man vėl duodi? Kodėl tu neduodi tiems, kurie tikrai nori?“ – pasakoja D. Urbonavičienė.
Deimantė sako susiėmusi ir sau pasakiusi, kad gimdys, kad ir kas nutiktų. Ir gimdys tokį vaikutį, koks jis bus, net jei ir neįgalus.
Gelbėjo tvirtas tikėjimas
Trečiojo vaikelio laukimas mamai buvo labai sunkus. Ji stengėsi nebendrauti su aplinkiniais, kurie žiūrėdavo į ją siaubo kupinomis akimis. Bet baimių, kad košmariškas scenarijus vėl pasikartos, moteris sako nebeturėjusi.
„Žinojau, kad bus taip, kaip ir turi būti. Jeigu man vėl taip lemta – tai tebūnie“, – pasakoja Deimantė.
Ji pasidarė keletą papildomų tyrimų dėl galimų rizikų, tačiau genetinių tyrimų su intervencijomis atsisakė. Tvirtai žinojo, kad bet kokiu atveju šį vaikelį gimdys.
Moteris svarsto, jog tvirtas tikėjimas, kad šįkart viskas bus gerai, davė ir rezultatą – trečioji atžala, pagrandukas Neitas, pasaulį išvydo visiškai sveikas.
Nebijo kalbėti garsiai
D. Urbonavičienės pirmagimiam Danieliui netrukus sueis dvylika, dukrai Elijai – dešimt. O pagrandukui Neitui – ketveri. Du vyresnieji D. Urbonavičienės vaikučiai lanko specialųjį „Šviesos“ ugdymo centrą, mažasis Neitas – darželį.
Deimantė neslepia labai bijojusi, kaip vyresniosioms atžaloms seksis specialiojoje mokykloje, ar šie ten pritaps. Tačiau mokykla viršijo šeimos lūkesčius. „Mokykloje pajutau ramybę, nes ten visi yra tokie patys, visi lygūs. Jie neturi kaukių, neapsimetinėja, labai nuoširdūs“, – įsitikino D. Urbonavičienė.
Ji prisipažįsta, kad būdama paauglė ir pati bijojusi kitokių žmonių, jų šalindavosi. Dabar gerai supranta, kodėl kartais žmonės bijo jos kitaip atrodančių vaikučių. Visgi D. Urbonavičienė pastebi, kad visuomenės požiūris į negalią keičiasi.
Svarsto, jog dėl to, kad ypatingų vaikų mamos vis dažniau išdrįsta apie negalią kalbėti garsiai. „Tokių vaikučių gimdavo ir anksčiau, tačiau, matyt, tėvai juos slėpdavo, nes jiems buvo gėda. Gėda parodyti, jog būtent jiems taip atsitiko, kad šeimoje yra tokia nelaimė“, – sako Deimantė.
O ji pati kratosi žodžio „nelaimė“. Vaikai – jos didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir variklis.
Vaikai pakeitė požiūrį
D. Urbonavičienė svarsto, kad tokia nelengva motinystės patirtis pačiai labai daug davė. Ji tapo drausminga, nes visas gyvenimas sukosi ir tebesisuka pagal labai griežtą ir kruopščiai sustyguotą tvarkaraštį. Be to, suprato, ką iš tiesų reiškia besąlygiška meilė, mokanti mylėti kitokius.
„Išmokau priimti visus tokius, kokie jie yra. Nebeliko jokių vertinimų, kaip vienas ar kitas apsirengęs, klausimų, kodėl taip atrodo. Nebepastebiu tokių smulkmenų. Žmogus yra toks, koks yra. O jei jam gerai – tai ir man turi būti gerai“, – aiškina Deimantė.
Perėjusi kone kryžiaus kelius, dabar panevėžietė sako esanti tiesiog atsipalaidavusi mama. Jai neskauda galvos dėl išpurvinto vaiko drabužėlio ar lyžtelėto medžio lapo. „Nesu perfekcionistė, nors, prisipažinsiu, anksčiau tokia buvau. Labai daug reikalaudavau iš savęs, o kartu ir iš kitų. Dabar į viską žiūriu daug paprasčiau“, – sako D. Urbonavičienė.
Galiausiai Deimantė suprato, kad neturi niekam nieko įrodyti, o gyventi taip, kaip pačiai patinka. „Pirmiausia turiu būti laiminga mama, o tada bus laimingi ir vaikai. Tik kai išmoksi mylėti save, galėsi meilės duoti kitiems“, – įsitikino pašnekovė. D. Urbonavičienė – ne iš tų mamų, kurios ištisas dienas sėdi užsidariusios su vaikais namuose.
Šeima mėgsta keliauti, o trys jų atžalos puikiai jaučiasi kelionėse. Šeimoje visi stengiasi būti laimingi ne dėl materialių dalykų, o dėl įspūdžių. O juos dovanoja tokios kelionės.
„Aš esu laiminga, mano vaikai laimingi – netgi laimingesni nei kai kurie sveikieji, nes tiesiog neapsikrauna rūpesčiais“, – šypsosi Deimantė.
