Paprašytas papasakoti, kaip jam tai pavyko, T. Ivanauskas kuklinasi, tačiau atsiųstose nuotraukose įamžintais darbais neįmanoma nesižavėti. Taigi paprašėme kuklumą nustumti į šalį ir viešai pasidžiaugti savo sugebėjimais su Delfi Šeimos skaitytojais.
– Tadai, sakėte, kad dirbate IT srityje ir su statybomis niekad neturėjote nieko bendro. Gal jus tiesiog galima vadinti auksarankiu?
– Tikrai savęs nelaikau auksarankiu, dažniau tenka pagalvoti, kad abi rankos kairės (juokiasi). Ir su statybomis tikrai neturiu nieko bendro, bet vadovaudamasis posakiu „jeigu dirbi atsisėdęs, tai ilsėkis atsistojęs“ pradėjau užsiiminėti ne tik sportu, bet ir kaimo „linksmybėmis“.
Pradžioje – kaip dažnas, daugiausia mėgavausi tik kepančio kepsnio kvapais ir galimybe pabūti gamtos apsuptyje, bet neilgai trukus norai pradėjo augti kaip ant mielių, nes pradėjome kaime leisti vis daugiau laiko. Taip atsirado kiemo apšvietimas, pavėsinė, pastoginė ir panašūs dalykai, palengvinantys ar pagražinantys buvimą mėgstamoje vietoje. Paskatinti savo naujo pomėgio įsigijome ir šunį. Trumpai tariant, kuo toliau, tuo dažniau butą centrinėje miesto dalyje norėjome iškeisti į vienkiemį, esantį kaimo pakraštyje.
Tuomet visus mus užklupo karantinas, visi buvome išsigandę, stengėmės saugotis kaip tik galime. Mes su šeima nusprendėme, kad geriausia apsauga bus, jeigu kontaktus su žmonėmis sumažinsime iki minimumo. O kurgi geriau tai galima padaryti nei vienkiemyje. Būdami kaime nusprendėme, kad dabar yra geras laikas įgyvendinti savo svajonę pasistatyti nedidelį namą, kuris turėtų visus patogumus ir jame būtų galima gyventi ištisus metus.
– Pirmasis projektas – ir toks rimtas. Iškart griebėte jautį už ragų?
– Kaip tuo metu buvo madinga sakyti, pradėjome savo „karantino projektą“. Per dvejus metus pastatėme namą savo jėgomis ir nuo tada kaime pradėjome leisti didesnę metų dalį.
Kol statėme namą, sulaukėme šeimos pagausėjimo, todėl mūsų kaimo vizija pasipildė naujomis spalvomis, atsirado įvairių naujų minčių ir idėjų. Tarp jų, žinoma, ir vaikiškas namelis.
– Tokie vaikiškai namukai dabar itin madingi, atsiradę ne vieni jų statytojai ir pardavėjai. Gal jus ir įkvėpė ta mada?
– Mintis apie dukros namuką kilo labai natūraliai, kai ji atsidaro. Kad ir kaip dukrai patiktų žaisti su vabalėliais, skinti uogas, auginti pupas ir džiaugtis kitais gamtos malonumais, norėjosi, kad vaikas turėtų įvairių pramogų ir veiklų kaime. Be to, kiekvienas galvoje turime idiliškų vaizdelių, kaip įsivaizduojame šeimą, kelionę ar pan. Taigi taip pat, kaip kiti nemato kiemo be keramikinės kiaušinio formos kepsninės, taip aš nematau jo be vaiko namelio.
Kadangi nuo namo statybų šio bei to buvo likę, tai papildomų statybinių medžiagų namukui reikėjo nedaug, todėl apie pirkimą net nesvarstėme. Be to, manau, kad tai yra tikrai nesudėtingas statinys, kurį padarius pačiam apima ypač geras tėviškas jausmas. Gal, kai dukra bus užaugusi ir matys vaikystės nuotraukose kaimą, kuriame laido vaikystę, ir namuką, kuris buvo pastatytas paties tėčio rankomis, tai labiau suvirpins širdį.
Taigi, taip susiklosčius aplinkybėms, dukra savo pirmąjį namuką gavo, kai jai buvo pusantrų metų. Tai buvo pernai. Tada jis dar buvo kiek per didelis jai, bet šiemet, nuo pat pavasario, kai jai jau dveji su puse, juo mėgaujasi. Tikiuosi (šypsosi).
– Pardavinėjami jau pastatyti tokie dalykai vaikams nėra pigūs – kainos prasideda nuo kelių šimtų. Gal pats pastatydamas dukrai namelį dar ir sutaupėte?
– Suprantu, kad daug kam labai įdomus klausimas yra kaina, bet tikrai negaliu jos įvardinti, nes jeigu suskaičiuočiau, ką reikėjo pirkti, tai nebūtų daugiau nei kokie keli šimtai eurų. Bet taip skaičiuoti nebūtų objektyvu, nes turėjau nemažai dalykų, tokių kaip dažai, akmenukai, kažkiek medienos. Taigi ar sutaupėme, tai – taip ir labai, nes jeigu būtų reikėję pirkti viską nuo pirmo varžto, būtume sutaupę gerokai mažiau. Nors, mano nuomone, vis tiek pigiau yra statyti pačiam ir gerokai. Brangiausiai mums atsiėjo čiuožykla – gal apie 80 Eur.
– Kiek statydamas užtrukote?
– Su visais žemės darbais, manau, kad viskas užtruko maždaug savaitę, tik kadangi ne visas dienas iš eilės stačiau, tai laikas kiek pailgėjo.
Prie namuko dirbau ne vienas, prie jo smarkiai prisidėjo ir senelis, kuris visuomet pasiruošęs padėti, ne tik šiame projekte.
Kadangi namukas toks, koks yra dabar, nėra galutinis variantas, o vaikui augant jis įgauna naujų elementų, tai turbūt negalėčiau sakyti, kad kažko neapgalvojau, nes jau kitąmet turėtų atsirasti virvinės laipynės, gal vamzdis čiuožti žemyn – stengiuosi jį pritaikyti prie vaiko amžiaus.
– Nuo ko viską pradėjote? Ar pats buvote ir namuko architektas, ar vadovavotės kokiais nors kitų brėžiniais? Gal iškilo kokių nors nenumatytų kliūčių ir galėtumėte pasidalinti naudingais patarimais?
– Viskas prasidėjo nuo poreikių. Sugalvojome, ko norime, tada pažiūrinėjome „Pinterest“, o tada jau beliko viską pritaikyti prie namo dizaino. Mums patinka, kad vaizdas turi šiokį tokį vientisumą, dėl to per ilgai negalvojome, kaip kas turi atrodyti. „Architektūrą“ sugalvojau pats, nes, kaip matote iš nuotraukų, ji yra labai jau paprasta. Ir brėžinių tokiam paprastam statiniui nedariau, turėjau viską galvoje.
O kažkokių neįveikiamų kliūčių nebuvo. Sunkiausia gal buvo fizinis darbas, kai reikėjo nukasti 10 cm žemės, sudėti bortus ir užpildyti viską smulkiais akmenukais. Tai darėme dėl to, kad nebūtų dulkių, purvo po lietaus, balų ir dėl saugumo, nes kritimų tikrai išvengti neįmanoma. Lyginant su šiuo darbu, visa kita buvo nesudėtinga.
Galiu duoti praktišką patarimą – turėkite galvoje, kad bus momentų, kai vėjas bus stipresnis nei jūs manote, todėl pritvirtinkite namuką prie žemės bei stogą prie konstrukcijos. Arba palikite tarpus vėjui „išeiti“, kad būtų mažesnė kėlimo jėga. Gal dar pridėčiau, kad jeigu norite, jog statinys ilgiau tarnautų, stenkitės pašalinti visas vietas, kurios yra prastai ventiliuojamos ir gali kauptis vanduo.
– Žiūrint į jūsų darbus nuotraukose neįmanoma nesižavėti. O kaip vertinate pats? Ar didžiuojatės savimi?
– Rezultatu esu patenkintas, nors, be abejonės, jau dabar žinau, ką dar reikėtų padaryti, kad namukas būtų gražesnis, pavyzdžiui, kad ir gėlių lovelius pritaisyti prie langų. Šis statinys nėra tai, kuo aš didžiuojuosi, nėra ir tai, kuo norėčiau pasigirti, nes, mano supratimu, tai nėra nei labai sudėtingas, nei ypatingo grožio daiktas, tačiau kartu tai yra man asmeniškai vienas iš svarbesnių darbų. Kai matau, kaip tos mažos rankytės kabinasi ir lipa laiptais, kaip smagiai žiūri pro langą iš aukštai ar čiuoždama žemyn krykštauja dukra, tai širdyje atsiranda ypatingas jausmas. Turbūt to papasakoti neįmanoma, nes tie, kas neturi vaikų, tikrai nesupras, o tie, kas turi, tiksliai žino, apie ką kalbu.
Stengiuosi kelti kartelę ir daryti dalykus, kaip galiu geriau. Žinoma, turbūt dažnam būna taip, kad kai pažiūri į tai, ką esi daręs prieš keletą metų, tai iš karto norisi perdaryti, nes su dabartine patirtimi atrodo, kad galėtum padaryti geriau. Tik panašu, kad šis dalykas neturi pabaigos, taip atrodys visuomet, todėl vienintelis sprendimas – nurimti ir dar labiau stengtis daryti viską, kaip išeina geriau.
– Jei iš anksto žinotumėte, kiek darbo laukia, ar kartotumėte viską? Išduokite, kokie artimiausi projektai prieš akis?
– Ar imčiausi šio projekto vėl, tai vienareikšmiškai taip ir dar ne vieno ketinu imtis. O labiausiai džiaugiuosi tuo, kad kai kieme guli lentų krūva, tai visiems gadina vaizdą ir norisi ją kuo greičiau patraukti. Bet kai paties rankos iš tų pačių lentų kažką sukonstruoja, dėl ko jos tampa dalyku, kuris buria žmones ir dar labiau priverčia juos šypsotis bei leisti laiką kartu, tai yra ir didžiausias džiaugsmas, ir dar didesnė paskata kažko imtis.
Šiuo metu, nežiūrint į svajones, turiu planų keleriems metams į priekį. Kai rašysite kitą straipsnį apie ūkinį pastatą, garažą, pirtį, medinius miško takelius ar nusileidimą lynu – galėsiu irgi pasidalinti (juokiasi).
