– Nusikelkime į vaikystę – kokia Monika buvo vaikystėje? Kuo domėjosi, dėl ko užsispirdavo, kas sekdavosi, o kas kišdavo koją?
– Labai subrendusi ir su aiškia sava nuomone, kurios labai stipriai laikydavosi. Siekdavo kažko tol, kol gaudavo. Ir padarydavo viską iki galo. Taip pat labai mėgdavo vieną seną serialą „Floricienta“. Patikdavo įsijausti į pagrindinės aktorės vaidmenį. Kartą net paprašė nuo šiol ją vadinti Floricienta, nes ji seriale buvo dainininke. Sekdavosi užsienio kalbos, o kišdavo koją tikslieji mokslai, tai Monikai buvo tikras galvos skausmas. Labai domėjosi ir veterinarija, bet greičiau tiesiog labai mylėjo gyvūnus. Ir iki šiol labai juos myli. Buvo užsispyrusi turėti šuniuką, todėl prašė 2 metus, kol pagaliau vieną dieną grįžusi iš mokyklos ją pasitiko mažas pudeliukas. Dabar šuniukui 11 metų.
– Kokias išdaigas krėsdavo?
– Monika buvo labai sąmoningas vaikas, todėl veikiau bardavo brolį dėl krečiamų išdaigų. Kai broliui buvo 4-eri metai, o jai 5-eri, ėjome kartu pro bažnyčią ir brolis pradėjo daužyti bažnyčios tvorą su panaudotu fejerverku. Monika jam pasakė: „Jeigu tu susprogdinsi bažnyčią – niekada gyvenime nepateksi į rojų”. Monika auklėjo brolį, todėl pati išdaigų nekrėtė. Ji buvo suaugęs vaikas.
– Kokių pomėgių turėjo ir kuo norėjo tapti užaugusi?
– Veterinare, gydytoja, vėliau, paauglystėje – psichologe. Bet visada rašydavo eilėraščius ir kurdavo dainas, melodijas. Prie šios srities ir liko.
– Kada pastebėjote, kad Monika turi muzikantės gyslelę?
– Monika, būdama 3-4 metų, išreiškė didelį susidomėjimą muzika. Vos pamačiusi Vanessa May reklamą, užsinorėjo groti smuiku. Vėliau ji šį susidomėjimą smuiku iškeitė į susidomėjimą pianinu. Jis ir prigijo jai su visam.
– Gal tą ji paveldėjo iš šeimos? Ar šeimoje yra muzikantų? Kokia jūsų profesija?
– Mano profesija – dizainerė. Monikos prosenelis buvo fleitininkas ir gamindavo smuikus. Močiutė buvo balerina. Tik tiek muzikantų iš mūsų giminės, visi kiti susiję su daile.
– Aš mačiau ją kaip labai jautrų vaiką. Jautrią savo šeimos nariams, buvo atvira, dalindavosi savo jausmais. Turėjo labai didžiulę empatiją kitų patirtims, skausmui ir džiaugsmui. Turėjo labai nedaug draugų, bet tokius, su kuriais tuo metu turėjo apie ką kalbėti. Nemėgdavo vakarėlių ar didžiulių kompanijų, jai daug didesnę reikšmę turėjo artimi pokalbiai. Emocija buvo jos prioritetas, o ne paviršutiniškos pramogos.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo nuspręsti ir susitaikyti su sprendimu išleisti iš namų mažą, tik 15 metų turintį vaiką, kuris vienas gyvens ir mokysis Vilniuje. Suprasti, kad negalima laikyti narvelyje veržlaus ir norinčio tikslų siekti vaiko. Monika buvo sąmoninga, todėl pasitikėjau jos būsimais sprendimais. Vis dėlto, teisingų draugų pasirinkimas nulemia daug vaiko ateityje, čia aš jau neturėjau jokios galios. Ji turėjo įvairių patirčių ir pažinčių, bet galiausiai dėl savo nuostatų ji pasirinkdavo teisingai.
– Ar tekdavo iškęsti bemieges naktis, laukiant, kada Monika pareis?
– Taip, būdavo, kai ji išsikraustė į Vilnių. Aš visada eidavau miegoti tik tada, kai ji paskambindavo, kad jau grįždavo namo. Bemiegės naktys būdavo. Ypač, kai išsikraudavo telefonas. Bet ji visada žinodavo ir suprasdavo, kad aš nerimauju ir reikia man pranešti. Niekada piktybiškai, tyčia nepranešdavo.
– Kaip tokie gyvenimo išbandymai pakeitė Moniką jūsų akimis?
– Pakeitė tuo, kad ji gavo platesnės erdvės tobulėti ir daryti sprendimus savarankiškai. Svarbūs ir smulkūs rūpesčiai tapo jos atsakomybe. Susidūrus su svarbiomis situacijomis visada pasitardavo su manimi, bet sprendimą priimdavo pati. Ji susipažino su daug įvairiausių žmonių, kiekvieną dieną mokėsi tvarkytis savo pinigus. Išmoko atskirti tikrus ir nuoširdžius žmones, nuo norinčių pasinaudoti. Su kuriais pakeliui ir su kuriais ne.
– Šiandien Monika labai skiriasi scenoje ir namuose?
– Taip. Scena vis tiek yra vaidmuo. Kiekviena daina yra kaip mažas spektaklis, kuriame ji įsijaučia ir tampa tos dainos heroje. Bet Monikos vidus išlikęs toks pat. Namuose ji yra mano vaikas ir dukra, kuri išgyvena dėl kasdienių ir savų patirčių, džiaugiasi paprastais ir nepaprastais dalykais. Niekad nenustoja vertinti to, ką turi.
– Ar dažnai lankotės jos koncertuose?
– Būnu visada, kai koncertai būna Vilniuje. Kartais tenka nuvažiuoti ir į kitus miestus kartu su ja.
– Supratau, kad tai bus sunkus kelias, bet gerbiau ir palaikiau jos pasirinkimą visomis jėgomis. O pirmą kartą supratau, kad ji turi ateitį ir didelį talentą, kuomet mes, visa šeima dainuodavome karaokę per populiarią internetinę svetainę. Tik jos įrašai patekdavo į topus, sulaukdavo daug komentarų apie balsą ir jausmą.
– Monika į pramogų pasaulį pateko labai jauna. Dėl ko labiausiai nerimavote ir nerimaujate šiandien?
– Nerimo tikrai būna. Ypač kai tai susiję su sveikata. Suprantu, kad tai yra toks gyvenimo ir darbo pobūdis, kuris neturi apibrėžtų darbo valandų. Todėl reikia išmokti savimi rūpintis. Turiu pasakyti, kad Monikai tai jau gerai sekasi.
– Sužinote dažniau naujienas iš pačios Monikos ar perskaitote žiniasklaidoje?
– Visas svarbias naujienas ir planus paprastai sužinau iš pačios Monikos, ji taip džiaugiasi visais savo darbais, kad tiesiog spirga iš laimės. Bet būna ir tokių dienų, kai ji bėga iš vieno renginio į kitą, tiesiog fiziškai nespėja visko man papasakoti. Bet ne bėda, tada aš viską sužinau iš Instagram.
– Ar Monika teiraujasi jūsų patarimų dėl muzikos, kūrybos, stiliaus, kokių nors svarbių priimamų sprendimų?
– Dažnai gaunu kuriamų dainų įrašus, visada pasakau savo nuomonę. Visos Monikos dainos man yra originalios ir turinčios prasmę. Dėl stiliaus aš dažniausiai klausiu Monikos nuomonės, nei ji manęs. Dėl kažkokių svarbių klausimų pasitariame, tačiau Monika visada priima sprendimą pati, klauso savo intuicijos ir širdies.
– Ar Monikos dainose atpažįstate ją pačią?
– Visos Monikos dainos yra jai artimos ir išgyventos, todėl dainuodama ji tampa ta dainos heroje. Įdomu tai, kad daug gerbėjų rašo, kad kažkokia daina apibūdina jų pačių gyvenimus.
– Kaip Monikos žinomumas pakeitė jūsų pačios ir jūsų šeimos gyvenimą?
– Mano gyvenimas tapo daug įdomesnis, dažnai vyksta įvairūs renginiai, dainų, klipų pristatymai, koncertai, stengiuosi viską pamatyti, perskaityti, dalyvauti renginiuose.
– Ko palinkėtumėte kitoms mamoms, kurios augina būsimas dainininkes?
– Mamoms, kurių dukros dainuoja, patarčiau didesnį dėmesį skirti vaikų muzikiniam išsilavinimui, emociniam palaikymui, tam, kad dukros labiau pasitikėtų savimi.