Alvydas Genys teigia, kad jo patirtis – absoliučiai priešinga. Gimdyme dalyvavęs vyras savo žmoną dabar mato tik ypatingesne. O jis pats – mokosi kalbėti apie jausmus bei emocijas, to nori išmokyti ir savo vaikus.
– Ar atsimenate jausmą, pirmąkart sužinojus, kad būsite tėtis? Filmuose, o ko gero ir gyvenime, tas momentas labai mistifikuojamas, dažnai – idealizuojamas, moterys dažnai iš vyrų tikisi tam tikros reakcijos, bet ne visada ją gauna. Koks tą naujieną išgyvenote ir pajautėte jūs?
– Tuo metu dirbau tolimųjų reisų vairuotoju ir buvau tik ką grįžęs iš reiso, buvom vienas kito pasiilgę. Besikalbant parodė echoskopo nuotrauką. Buvo tiek daug teigiamų jausmų, kad nežinojau kaip elgtis, norėjau ir verkti, ir juoktis vienu metu. Sunku apsakyti, kaip labai džiaugiausi. Tuo metu buvom nesusituokę, bet buvau visiškai tikras, kad su šitais santykiais eisiu labai toli. Iki tol nebuvau net pagalvojęs kokia būtų mano reakcija sužinojus apie nėštumą.
– Kaip nusprendėte dalyvauti gimdyme? Ar buvo abejonių?
– Neturėjau svarstymų dalyvausiu ar ne. Žinojau, jog būsiu ten kur manęs reikės. Moteris su vyru turi jaustis saugi. Manau, gimdymas geriausia vieta, kur galiu parodyti, jog esu tas, kuris gali suteikti saugumo jausmą.
– Gajus mitas, kad gimdymas – traumuoja vyrus. Kad jie po to savo žmonos nebemato kaip moters. Ar būsite tas vyras, kuris paprieštaraus šiems įsitikinimams?
– Mano patirtis visiškai priešinga, man žmona tapo dar labiau moteriškesnė ir seksualesnė. Priėmiau gimdymo procesą kaip natūralų dalyką.
– Yra toks stereotipas: kai moterys pasakoja apie šeimyninį gyvenimą, dažnai sako „vyras padeda“. Padeda prižiūrėti vaiką, padeda sutvarkyti namus. Tarsi turėdamos omenyje, kad jos padaro viską, o vyrai šiek tiek padeda. Kaip jūs matote savo vaidmenį tėvystėje ir šeimoje?
– Aš tokioje šeimoje augau, todėl turiu stengtis atsikratant tokio stereotipo. Manau, mano vaidmuo tėvystėje ir šeimoje yra lygiavertis. Kai žmona po motinystės atostogų grįžo į darbą, aš prisiėmiau vaikų ligas, vežioju pas gydytojus, imu nedarbingumą ar ligonio priežiūrą.
Manau, ji jau prisibuvo keturis metus su vaikais diena iš dienos (šypsosi). Su žmona stengiamės palaikyti balansą buityje. Faktas, kad dažnai nepavyksta, ypač kai aplink zuja du maži vaikai. Ir tikrai yra sričių, namų zonų, kuriomis esame pasidalinę – iki to buvo nepasitenkinimo, pykčių, priekaištų, bet kaskart kalbėjomės, svarstėm abiejų pusių požiūrius, kol random geriausią sprendimą.
– Ar galvojote, planavote, kokiu būsite tėčiu? Ar turėjote iliuzijų, kurios nepasitvirtino?
– Kai sužinojau, kad būsiu tėtis, ėmiau skaityti knygas apie tėvystę. Galvojau – jau aš tai tikrai mokėsiu tvarkytis su savo vaikais.
Stengiuosi jiems leisti daug (išbandyti, išsipurvinti ir tiesiog būti vaikais) ir tikiuosi, kad pasakius griežtą „stop“, jie nurims ir klausys. Paklusnumas buvo iliuzija, kuri nepasitvirtino, bet dar neprarandu vilčių ir dirbu ties tuo ir su savimi. Tikėjausi, kad bus lengviau brėžti ribas ir jų laikytis; esu gan kantrus, bet nesitikėjau kad vaikai taip aktyviai išbandinės ribas ir susitarimus.
– Kas buvo sunkiausia tapus tėčiu? Gal buvo momentų, kurie kėlė neviltį?
– Antraisiais gyvenimo metais vaikui pasireiškia trijų metų krizė, mūsų atveju vaikai neprisileido manęs. Kai naktimis prabudęs klykdavo, aš net į kambarį negalėdavau įeiti, tik mama. O mama pervargus, vaikas nerimsta ir ant jos rankų, emocijos abiejų, atrodo, tik kyla. Aš bandau jai sakyti, gal pabandyti kitu metodu raminti, o ji pikta mane siunčia toliau. Šitas bejėgystės jausmas buvo sunkiausias, kol nesusitarėm, kad aš iš šono matau kitaip, noriu tik padėti, bent palaikyti ranką ant peties, kad būtų lengviau ištverti.
– Tėvystė neretai apibūdinama kaip iššūkis moters ir vyro santykiams. Ką jūs apie tai manote?
– Manau, iššūkis santykiams tikrai yra. Kai poroje atsiranda trečias bejėgis, kuriuo reikia pasirūpinti, ir jis pasidaro svarbiausias, tada reikia stipriai perkratyti galvą ir įsivertinti savo asmenines vertybes, egoizmus pastumti į šalį. Kartais tai būna sunku.
– Ar jūsų mezgamas ryšys su dukra ir sūnumi – skirtingas? Ar vyrui apskritai juntasi skirtumas auginti berniuką ir mergaitę?
– Su vaikais stengiuosi leisti laiką ir kartu, ir su kiekvienu atskirai. Su dukra mes gimę tą pačią dieną, todėl stengiuosi, kad tai būtų mūsų diena. Noriu, jog tą dieną turėtumėme kažkokią veiklą tik dviese. Su sūnumi turbūt turėsim tradiciją dviese važiuoti į vyrų festivalį „Genčių festas“, kuriame, tarp kitų vyrų, mezgame ryšį.
Man skirtumo nesijaučia, vertybės diegiamos abiems vienodos, namų taisyklės taip pat. Na, nebent dukrai norisi daugiau nuolaidžiauti, bet gal tai dėl to, kad ji jaunesnė.
– Kaip matote savo, kaip tėvo misiją? Ką norite savo vaikams perduoti, ko – juos išmokyti, kokias vertybes ar mintis įskiepyti?
– Mano nuomone, tėtis labai svarbus tiek berniukui, tiek mergaitei. Noriu rodyti vyrišką pavyzdį, kaip bendraujama su moterimis, su vyrais, kokiomis veiklomis užsiima vyrai, kokį santykį kuriu su žmona. Pats mokausi kalbėti apie jausmus bei emocijas, to noriu išmokyti ir vaikus. Dar mokau prisiimti atsakomybes, laikytis pažadų ir susitarimų.
– Vyrai tėvystės temoje palyginti su moterimis gana mažai kalba apie jausmus. Net ir interviu su mamomis – daug daugiau nei su tėčiais. Kaip manote – kodėl?
– Mes dar ta karta, kai vyrams jausmų neleidžiama rodyti, kai verkti yra nevyriška. Net tarpusavyje vyrai nesidalindavo emociniais sunkumais, nebent neblaivūs. Dabar situacija keičiasi, yra vis daugiau iniciatyvų, kurios rūpinasi vyrų emocine sveikata, vyrai tampa vis atviresni. Tikiuosi ilgainiui vyrai persvers svarstykles į kitą pusę (šypsosi).
